— Mama, jis atvažiavo. Nori tave pamatyti. Klara (Klara) sustingo, puodelį nunešusi pusiaukelėje prie burnos. Širdis krūptelėjo – iš pradžių tyliai, paskui per staigiai, tarsi nusprendė priminti, kad ji vis dar gyva. Neišversta informacija: Konsultacijos šeimos terapeutui, Žaidimai visai šeimai, Skyrybų teisininko paslaugos, Juodoji stambialapių arbata, Asmens priežiūros priemonės, Knygos apie santykių psichologiją, Arbatos puodeliai, Santuokos agentūros paslaugos, Psichologo paslaugos, Užrašų knygelės
. — Ką?.. — iškvėpė ji. Penkeri metai. Visus penkerius metus po to, kai Tomas (Tomas) išėjo, net neatsigręžęs. Penkeri metai tylos, išdegintų puslapių, prisiminimų fragmentų. Ir štai dabar – grįžimas? Neišversta informacija: Arbatos dovanų rinkiniai, Kelionės atsistatymui, Knygos apie santykių psichologiją, Bilietai į meno galerijas, Arbatos puodeliai, Aromatinės žvakės, Asmens priežiūros priemonės, Psichologo paslaugos, Elektroninės knygos, Asmeninio augimo kursai. Ryto vėjas judino užuolaidas jos nedidelėje virtuvėje. Klara kiekvieną rytą užsiplikydavo arbatos – juodos, stambialapės, su lengva citrusų nata. Kadaise tai buvo jų bendras ritualas, dabar – tik jos.
— Mama, ar klausaisi? — Sofijos (Sofia) balsas telefone skambėjo per daug žvaliai tokiai naujienai. Klara žvilgtelėjo į laikrodį – aštuonios ryto. Butas, kuriame ji gyveno viena pastaruosius metus, staiga tapo per tylus. Trisdešimt metų mokytojavimo, dveji metai pensijoje – ir netikėta žinia, sujaukusi ryto ritmą. — Girdžiu, mieloji, — pagaliau pasakė ji. — Vadinasi… tavo tėvas grįžo? — Jis pats man paskambino. Sakė, kad nori pasikalbėti su tavimi. Klara pajuto, kaip krūtinėje kyla tas pats senas šaltis – tas, kuris įsikūrė ten po jo išėjimo. Tada jis pasakė tiesiog: „Klara, atleisk. Aš sutikau kitą. Aš išeinu“. Ir uždarė duris taip kasdieniškai, tarsi išeitų į darbą. Dvidešimt šešeri metai santuokos – ir pabaiga, telpanti į vieną minutę.
Vėliau ji sužinojo: naujoji mylimoji – buvusi Tomo studentė, Emma (Emma). Dvidešimt metų jaunesnė. Ambicija, ryški, veržli. Jie išvyko į užsienį, dėl jos darbo. Sofija tada beveik metus nešnekėjo su tėvu. Paskui, žinoma, atleido – Klara suprato. Ant dukters ji niekada nepyko. — Aš nenoriu susitikti, — pasakė Klara tyliai, beveik užsispyrusi. — Mama… jis sakė, kad tai svarbu. — Svarbu? — ji karčiai nusišypsojo. — Keista, kad jis prisiminė apie svarbą po pusės dešimtmečio. Po pauzės Sofija pridūrė: — Jie su Emma seniai išsiskyrė. Jis grįžo šią vasarą. Klara užsimerkė. Ne skausmas – nuovargis. Gilus, tempianantis. — Tegul paskambina, — pagaliau pasakė ji. Tomas paskambino kitą rytą. Jo balsas pasikeitė – tapo tylesnis, tarsi prarado ankstesnį pasitikėjimą. — Klara… ar galiu su tavimi susitikti?
— Kam, Tomai? — Tiesiog noriu pasikalbėti. Ji sutiko, susitikimą paskyrė nedideliame parke. Namų ji jam nebūtų atidariusi – ši erdvė tapo išskirtinai jos. Parkas buvo paniręs į šiltą auksinį vėlyvos vasaros švytėjimą. Klara sėdėjo ant suoliuko prie tvenkinio, stebėdama antis, kurias maitino kiekvieną sekmadienį. — Tu beveik nepasikeitei, — išgirdo ji pažįstamą balsą. Klara atsisuko. Tomas stovėjo už kelių žingsnių – pasenęs, su žilos sruogomis, šviesiu paltu. Atrodė, kad metai praėjo per jį ypač žiauriai. — Sveikas, Tomai, — pasakė ji su nuostabia ramybe.
Jis atsisėdo šalia, palikdamas tarp jų erdvę – beveik simbolišką. Tylėjo ilgai. — Aš padariau siaubingą klaidą, Klara, — tyliai pasakė jis. — Didžiausią savo gyvenime. Ji daug kartų įsivaizdavo šią sceną, sugalvojo karčių frazių, bet dabar… buvo tik tuštuma. — Visi klysta, — atsakė ji. — Ir gyvenimas tęsiasi. — Manasis – ne. Ne be tavęs. Ji nusisuko. Ji neprivalėjo jo gailėti. — Per vėlu, Tomai. — Aš suprantu. Aš nieko neprašau… Tiesiog… ar galiu kartais ateiti čia? Kartu maitinti antis. Klara pakėlė antakius. — Antims galima duoti tik baltos duonos, — pasakė ji. — Juoda žalinga.
— Atsiminsiu, — tyliai ištarė jis. Taip prasidėjo jų sekmadienio susitikimai. Trys mėnesiai – pokalbiai apie dukrą, apie orą, apie knygas. Niekada – apie praeitį. Praeitis stovėjo tarp jų siena. Vieną šaltą lapkričio dieną netikėtai pradėjo lyti. Tomas primygtinai reikalavo palydėti ją namo. — Gal… užeisi? — netikėtai pasakė Klara. — Išgersime arbatos. Neišversta informacija: Apranga pasivaikščiojimui, Asmeninio augimo kursai, Astrologo paslaugos, Psichologo paslaugos, Savipagalbos knygos, Elektroninės knygos, Aromatinės žvakės, Knygos apie santykių psichologiją, Arbatos puodeliai, Asmens priežiūros priemonės. Jis įėjo, lyg bijotų išgąsdinti kvėpavimu kažką svarbaus. Ji ištraukė du puodelius – savo ir jo senąjį. Užsiplikė ankstesnę arbatą. — Tu vis dar ją geri, — vos girdimai pasakė Tomas. — Yra dalykų, kurių negalima išmesti, — ji šyptelėjo lūpų kampeliu. Kai arbata atvėso, jis pasakė: — Aš galvojau apie tave kiekvieną dieną.
— Tada kodėl išėjai? Jis sunkiai atsiduso: — Norėjau pradėti naują gyvenimą… bet supratau, kad naujo nebūna. Yra tik tas, kuriame buvai tu. Klara pažvelgė į savo plonas, mokytojiškas rankas. — Po tavo išėjimo man buvo klinikinė depresija, — pasakė ji. — Aš išgyvenau visas gedulo stadijas. Ir pabaigoje – paleidau. Tomui akyse sublizgo ašaros. — Klara… o dabar? Ką tu jauti? — Kartais – tarsi myliu. Kartais – tarsi tiesiog pripratau. Aš nežinau, Tomai. Jis ištiesė ranką – nepaliesdamas, palikdamas pasirinkimą jai. Klara ilgai žiūrėjo į jo delną. — Viena diena, — pasakė ji. — Praleiskime vieną dieną kartu. O tada nuspręsime. Jie praleido tą dieną, tarsi tapę turistais savo mieste: galerija, maža kavinė, kurioje šventė metines, pasivaikščiojimas senomis gatvėmis. Vakare jie stovėjo ant tilto. Upė atspindėjo šviesas, ir viskas atrodė taip pat, kaip kažkada. — Pameni, mūsų pirmą vakarą čia? — pasakė jis. — Tu vilkėjai tamsiai bordo suknelę… Ji nusišypsojo:
— Aš laukiu, kol tu mane pabučiuosi. — Aš bijojau, — prisipažino jis. — Tu atrodėi nepasiekiama. Jie nusijuokė – du suaugę, pražilę žmonės, kurie staiga prisiminė, kad kadaise mokėjo būti jauni. Tomas atsargiai paėmė jos ranką. Ji neatitraukė. — Aš neprašau daug, Klara. Tik šanso būti šalia. Diena po dienos. Be garsių žodžių. Ji žiūrėjo į vandens sroves, į šviesas, į metus, kuriuos pragyveno be jo. — Pažiūrėsime, — pasakė ji. — Nieko nežadu. Bet pabandysime. Toli nuaidėjo griaustinis – netikėtai vėlyvam rudeniui. — Eime namo, — švelniai pasakė jis. — Tu visada bijojai perkūnijos. Klara tyliai linktelėjo. Jis prisimena. Viską prisimena. — Eime, — pakartojo ji. Ir žodis „namai“ staiga vėl tapo šiltas. Kartais gyvenimas grąžina tai, ką manėme praradę amžinai. Ne todėl, kad taip reikia – o todėl, kad laikas apsisuka. O ar jūs galėtumėte? Priimti. Atleisti. Pradėti iš naujo? O gal tokių žaizdų negalima liesti dar kartą?