Antrą valandą nakties Michaelas paskambino žmonai iš ligoninės ir ten į jos glėbį įdėjo naujagimę mergaitę vardu Lucy. Jie manė, kad vežasi ją namo kaip skubiai globai patikėtą kūdikį, tačiau dar nepasiekus savo rajono juos sustabdė skubus ligoninės skambutis, liepiantis nedelsiant grįžti. Sugrįžus gydytojai atskleidė pribloškiantį genetinį ryšį: preliminari laboratorijos išvada rodė beveik idealų DNR sutapimą, kuris iš pradžių klaidingai buvo palaikytas motinystės, o ne močiutės ir anūkės ryšiu.
Netrukus pasirodė sielvarto palaužta vyresnio amžiaus moteris Eleanor ir atskleidė, kad Lucy yra jos mirusios dukters Annos kūdikis. Anna tragiškai mirė gimdymo metu. Visą gyvenimą ji mėgino išsiaiškinti šiurpią savo praeities paslaptį: biologiniai tėvai jos niekada nebuvo palikę – korumpuotas gydytojas pagrobė ją vos gimusią, o tėvams pasakė, kad jų kūdikis mirė. Dvidešimt dvejus metus motina gedėjo dukters, kurią laikė mirusia, nė nenutuokdama, kad iš jos atimtas vaikas užaugo vos už kelių valandų kelio.
Michaelas prisipažino tiesą sužinojęs prieš tris mėnesius, kai Anna jį surado, tačiau viską slėpė norėdamas ją apsaugoti. Sužinojusi apie Annos mirtį ir paskutinį jos norą, kad dukrelę augintų biologinė motina, šeima buvo priversta susidurti su sukrečiančia dešimtmečius trukusios apgaulės tikrove. Netrukus atvyko ir gedintis Annos vyras. Jis patvirtino, kad Anna pati ketino atskleisti visą tiesą, tačiau nespėjo to padaryti dėl mirtinų gimdymo komplikacijų.
Tarp skaudžių prarasto laiko, apgaulės ir motinos laidotuvių paliktų griuvėsių visa šeima susitelkė aplink naujagimę. Motina sugebėjo įveikti gilų pyktį vyrui ir skausmą dėl iš jos pavogtų metų, pasirinkdama priimti savo anūkę į glėbį. Sugrįžusi namo ji suvyniojo Lucy į rausvą antklodėlę, dešimtmečius gulėjusią pamirštą vaiko kambario spintoje. Tą pačią antklodę ji buvo išsaugojusi savo kadaise prarastai dukrai, o dabar ši pagaliau suteikė šeimai ryšį ir meilę, kurių iš jų buvo taip ilgai atimta.