Viskas prasidėjo nuo to, kai mano vyras apie savo motinos sveikatą prabilo neįprastai šaltai. Anytai skubiai reikėjo inksto transplantacijos, ir vyras šios aukos pareikalavo iš manęs. „Jei mane myli, įrodysi tai“, – pasakė jis, paversdamas situaciją ištikimybės testu. Tikėdama, kad šeima reiškia abipusį pasiaukojimą ir tikėdamasi, kad ši operacija mus dar labiau suartins, aš sutikau.
Atsiguliau į ligoninę ir ištvėriau sunkią operaciją. Kai pabudau, nepaisant aštraus skausmo, jaučiau dvasios ramybę; padariau didelį gerą darbą dėl mylimo žmogaus. Dienų dienas laukiau, kol jis ateis, paims mane už rankos, padėkos ir pasakys, kad viskas bus gerai. Savo skausmą laikiau kaina už mūsų šeimos ateitį.
Praėjus trims dienoms po operacijos, vyras pagaliau įėjo į palatą, bet ne vienas. Šalia jo buvo raudona suknele vilkinti, itin prisižiūrėjusi ir išdidi moteris. Vyras, net nepažvelgęs man į akis, numetė ant lovos segtuvą ir trumpai tėškė: „Pasirašyk“. Tai buvo skyrybų dokumentai. Tą akimirką supratau, kad nuo pat pradžių buvau laikoma tik organų donore ir kad viskas buvo išdavikiškai suplanuota.
Tačiau likimas ir jiems paruošė siurprizą. Inksto transplantacija praėjo sėkmingai, anytos tyrimai pagerėjo, tačiau senyva moteris niekaip nepajėgė atsistoti ant kojų. Ji liko prikaustyta prie patalo ir jai reikėjo nuolatinės priežiūros dvidešimt keturias valandas per parą. Vaistai, injekcijos ir visas sunkus slaugos procesas užgulė tos moters, dėl kurios vyras mane paliko, pečius.
Prabangaus gyvenimo svajonėmis gyvenusi meilužė ilgai neištvėrė ligoninės kvapo ir bemiegių naktų. Po šešių mėnesių, palikusi raštelį, ji paliko ir mano vyrą. Vyras liko vienas – praradęs ir mane, ir savo garbę, su slaugoma motina ir tyliais, sąžinės graužaties kupinais namais. Padarytas blogis galiausiai smogė tam, kas jį pasėjo.