Po penkerių metų bandymų Stephanie ir aš pagaliau turėjome tapti tėvais. Kai ji stipriai suspaudė mano ranką per dar vieną sąrėmį, jos veidas buvo ramus ir susikaupęs. Mūsų šeimos stovėjo prie durų, pasirengusios įeiti, kai tik kūdikis gims. Kai pirmasis verksmas perskrodė orą, mane užplūdo įvairios emocijos—palengvėjimas, pasididžiavimas ir meilė susipynė į vieną jausmų sūkurį. Tačiau kai slaugė padavė kūdikį Stephanie, jos veidas išbalo, ir ji aiktelėjo: „Tai ne mano kūdikis!“ Mano pasaulis apsivertė aukštyn kojomis, kai pažvelgiau į savo vaiką—tamsi oda ir švelnios garbanos. Apėmė netikėjimas ir sumišimas, o mano balsas tapo aštrus, kai pradėjau klausinėti, kas vyksta.

Stephanie tvirtino, kad tai negali būti mūsų kūdikis, nors slaugė užtikrino, kad tai mūsų vaikas. Jos balse girdėjosi panika, kai ji pažvelgė į mane, o aš likau apstulbęs nuo šoko. Nepaisant kūdikio išvaizdos, jis turėjo mano akis ir duobutę skruoste, kas privertė mane suabejoti savo įtarimais. Tačiau abejonės mane graužė. Išėjau iš kambario, norėdamas pabėgti nuo įtampos, ir radau savo mamą laukiančią koridoriuje. Jos smerkiančios pastabos buvo griežtos – ji pasiūlė palikti Stephanie, teigdama, kad kūdikis ne mano. Jaučiausi pasimetęs, nežinodamas, kuo tikėti, bet supratau, kad negaliu tiesiog palikti savo žmonos ir vaiko.

Pasiryžęs išsiaiškinti tiesą, nuėjau į ligoninės genetikos skyrių, kur buvo suplanuotas DNR tyrimas. Laukdamas rezultatų, mintyse sukosi prieštaringos mintys apie Stephanie sąžiningumą ir kūdikio išvaizdą. Kai gavau tyrimo rezultatus, jutau ir palengvėjimą, ir gėdą sužinojęs, kad esu biologinis tėvas. Gydytojas paaiškino, kad vaiko bruožai gali būti paveldėtų recesyvinių genų rezultatas, kas atrodė moksliškai logiška, tačiau tai neišsklaidė kaltės jausmo, kad suabejojau Stephanie.

Grįžau į kambarį, kur laukė Stephanie, jos akys spindėjo viltimi. Įteikiau jai tyrimo rezultatus, ir kai ji juos perskaitė, jos akyse pasirodė palengvėjimo ašaros. Atsiprašiau už tai, kad ja abejojau, jausdamas didžiulę gėdą. Ji mane atleido, ir mes stipriai apsikabinome, mūsų dukrelė buvo tarp mūsų. Tą akimirką supratau, kaip stipriai jas abi myliu, ir pažadėjau sau, kad visada saugosiu savo šeimą.

Chaosas ir netikrumas išbandė mūsų ryšį, tačiau galiausiai tik sustiprino mano pasiryžimą. Leidau abejonėms įsiskverbti, tačiau dabar žinojau, kad, kad ir kas benutiktų, niekada neleisiu niekam mūsų išskirti. Tai buvo mano šeima, ir niekas nebegalės mūsų išardyti.