Per aštuonioliktąjį Hanos gimtadienį, pasibaigus šeimos šventei, jos tėvas Deividas iš garaže stovinčios spintos ištraukė tamsaus medžio dėžutę. Visus tuos metus jis slapta saugojo joje ligoninės apyrankes, kūdikių antklodėles, nuotraukas, gimimo dokumentus ir kasmet ranka rašytus gimtadienio laiškus Hanai, kuriuose pasakojo apie jos seserį.
Visos šeimos akivaizdoje Deividas atidarė medinę dėžutę ir pagaliau atskleidė Hanai tiesą – ji gimė ne viena, o kartu su seserimi dvyne. Šis netikėtas prisipažinimas sukėlė audringą konfliktą, nes mergina negalėjo suprasti, kodėl artimiausi žmonės net aštuoniolika metų nuo jos slėpė tokią svarbią šeimos istorijos dalį. Sukrėsta ir įskaudinta Hana tą naktį praleido ne namuose. Tik vėliau sugrįžusi ji ryžosi perskaityti visus aštuoniolika tėvo išsaugotų gimtadienio laiškų. Skaitydama mergina pamažu pradėjo suprasti jo išgyvenimus, šeimos sprendimų priežastis ir bandė susitaikyti su sudėtingais jausmais, kuriuos sukėlė žinia apie niekada nepažintą seserį.
Kitą savaitgalį Hana kartu su tėvais pirmą kartą gyvenime nuvyko į kapines aplankyti Rouzės kapo. Ten ji padėjo gėlių ir prie antkapio paliko savo ranka parašytą raštelį, skirtą seseriai, kurios niekada neturėjo galimybės pažinti.
Grįžusi iš kapinių Hana parsinešė medinę prisiminimų dėžutę į savo kambarį ir pastatė ją matomoje vietoje. Tuo tarpu jos motina svetainėje ant sienos vėl pakabino seną ligoninėje darytą nuotrauką, kurioje abi naujagimės sesutės gulėjo viena šalia kitos. Po aštuoniolikos metų tylos Rouzės atminimas pagaliau sugrįžo į šeimos namus.