Vakarienės metu Amanda užsiminė, kad jeigu gims berniukas, norėtų jį pavadinti Thomasu. Vos išgirdęs šį vardą, Andrew staiga sustingo. Jis lėtai padėjo metalinę šakutę ant lėkštės, nustojo valgyti ir nervingai ėmė sukti rankose medžiaginę servetėlę. Netrukus, pasitraukęs su Christie į greta esantį koridorių, jis atskleidė ilgus metus slėptą paslaptį. Pasirodo, jo tėvas, taip pat vardu Thomas, buvo tas pats pediatras, kuris tyrė Amandą, kai jai buvo vos septyneri. Būtent jis anuomet neįvertino mergaitės ligos simptomų, atmetė nerimą keliančius klinikinius požymius ir nerekomendavo atlikti papildomų tyrimų. Dėl tokio sprendimo Amandos ligos diagnozavimas buvo uždelstas. Andrew prisipažino, kad dar prieš asmeniškai susipažindamas su Amanda atpažino savo tėvo parašą jos senoje medicininėje byloje. Nepaisydamas to, jis nuslėpė šią informaciją tiek jų draugystės, tiek sužadėtuvių metu ir net po vestuvių.Sugrįžęs į svetainę, Andrew pagaliau ryžosi viską papasakoti pačiai Amandai. Jis atskleidė tikrąją savo tėvo tapatybę, paaiškino, kaip anuomet buvo uždelstas jos ligos ištyrimas, ir prisipažino, kad su jos senais medicininiais dokumentais buvo susipažinęs dar prieš prasidedant jų santykiams. Išgirdusi šiuos žodžius, Amanda nieko neatsakė. Ji tiesiog išėjo pro lauko duris ir sustojo ant medinės verandos, bandydama suvokti tai, ką ką tik sužinojo. Tuo metu Andrew, Robinas ir Christie liko namuose. Jie ėmė peržiūrinėti atspausdintus medicininius įrašus ir ankstesnių konsultacijų dokumentus iš gydytojo kabineto, siekiančius trylika metų į praeitį. Kiekvienas dokumentas priminė laikotarpį, kai Amanda dar buvo maža mergaitė, o jos sveikatos problemos nebuvo tinkamai ištirtos.
Likęs namuose, Andrew išsamiau papasakojo, kaip jo tėvas vėliau tvarkydavo medicininius įrašus apie vaikų ligų atvejus, kurių diagnozės taip ir likdavo nepatikslintos. Tuo metu Amanda sugrįžo prie mažyčių megztų batukų, padėtų netoli palangės, ir kurį laiką juos tyliai apžiūrinėjo. Dar visai neseniai šie batukai simbolizavo džiugų naujo gyvenimo laukimą, tačiau dabar jų vaizdas priminė ir skaudžią šeimos praeitį. Andrew tuo tarpu surinko nuo valgomojo stalo likusius indus, nunešė keramines lėkštes prie virtuvės kriauklės ir grįžo į pagrindinį kambarį, kuriame po jo prisipažinimo tvyrojo sunki tyla.
Galiausiai Andrew paėmė nuo stalo mažyčių rankomis megztų kūdikio batukų porą ir atsargiai padėjo juos ant medinės palangės. Vieną batuką, kaip buvo paprašytas, jis šiek tiek pakreipė į šoną. Šis paprastas, tylus veiksmas tapo paskutine tos įtemptos akimirkos detale – šalia skaudžių praeities paslapčių vis dar buvo ir du maži batukai, primenantys apie netrukus į pasaulį ateisiantį vaiką.