Greisė taip pat atskleidė dar vieną netikėtą tiesą – jų biologinis tėvas vis dar buvo gyvas ir gyveno vienoje regioninės ligoninės slaugos įstaigoje. Nelaukdama nė akimirkos, ji nuvežė seserį tiesiai į gydymo įstaigą. Tačiau atvykusios moterys susidūrė su nauja kliūtimi. Prie tėvo palatos durų stovėjo Evelina, pasiryžusi neleisti joms patekti į vidų. Ji užstojo įėjimą ir bandė fiziškai sutrukdyti seserims susitikti su tėvu.
Vyresnioji sesuo nusprendė nesivelti į ginčą. Vietoj to ji perdavė slaugos personalui tą pačią seną nuotrauką, kurioje abi mažos mergaitės sėdėjo ant verandos laiptų. Slaugytojas nunešė fotografiją į palatą ir parodė ją tėvui. Vos pažvelgęs į nuotrauką, vyras paprašė įleisti lankytojas. Kai seserys pagaliau įžengė į palatą, paaiškėjo sukrečianti tiesa. Evelina prisipažino, kad prieš daugelį metų buvo melavusi savo vyrui, jog jo vyresnioji dukra mirė. Taip ji pasielgė norėdama išvengti papildomų finansinių išlaidų.
Išgirdęs šį prisipažinimą, tėvas pareikalavo, kad Evelina nedelsdama išeitų iš ligoninės palatos ir leistų jam pabūti vienam su abiem biologinėmis dukromis. Jis taip pat paaiškino, kad anksčiau bandė sužinoti, kas nutiko jo mergaitėms, tačiau įvaikinimą reglamentuojantys teisiniai apribojimai neleido jam gauti informacijos apie pasikeitusias jų pavardes. Dėl šios priežasties jis negalėjo jų surasti, nors praėjo tiek daug metų.
Abi seserys visą likusį apsilankymo laiką praleido prie tėvo ligoninės lovos. Po ilgų dešimtmečių, praleistų atskirai, jos pagaliau galėjo viena kitai papasakoti apie savo gyvenimą, pasidalyti vaikystės prisiminimais ir sužinoti, ką kiekvienai teko išgyventi per tuos keturiasdešimt penkerius išsiskyrimo metus. Tai buvo ilgai lauktas šeimos susitikimas, leidęs joms iš naujo atrasti ryšį, kurį kadaise nutraukė tragiškos gyvenimo aplinkybės.