Penkiasdešimt šešerių metų Margaret gyveno ramų ir tylų gyvenimą savo mažame mėlyname namelyje, kol vieną dieną prie jos verandos pasirodė permirkusi ir išsekusi jauna moteris, palikusi šešių mėnesių kūdikį Avą. Ji tik pažadėjo, kad grįš per valandą, tada dingo lietingą naktį, palikdama kruopščiai paruoštą kūdikio priežiūros krepšį ir minkštą, megztą geltoną antklodėlę. Kai Sabrina iki vidurnakčio taip ir nepasirodė, Margaret iškvietė policiją ir susisiekė su Vaiko teisių apsaugos tarnyba; galiausiai ji sutiko laikinai pasirūpinti kūdikiu. Per kitas vienuolika dienų Ava visiškai pakeitė vienišą Margaret gyvenimą – kaimynai susibūrė aplink mažylę, o jie visi nė nenutuokė apie pavojingas aplinkybes, kurios privertė Sabriną pabėgti.
Praėjus dešimčiai dienų, Sabrina pagaliau vėl pasirodė Margaret verandos priekyje, lydima policijos pareigūnų. Sudaužyta širdimi ir visiškai sutrikusi Margaret stebėjo, kaip Sabrina tiesiai parodė į savo krūtinę; dėl šio gesto policijos pareigūnai nusivedė Margaret į nuovadą. Tačiau apklausos kambaryje netrukus paaiškėjo netikėta tiesa: Sabrina nebuvo palikusi savo vaiko – ji bandė apsaugoti jį nuo pavojingo tėvo ir ieškojo pagalbos. Dar labiau šokiruojantis faktas buvo tai, kad Sabrina iš tikrųjų buvo Tessa – mergaitė iš globėjų šeimos, kurią Margaret augino prieš dvidešimt metų, kol giminaičiai priverstinai jas išskyrė.
Šis jaudinantis susitikimas prikėlė Margaret prisiminimus apie jauną merginą, kurią ji prieš daugelį metų mylėjo ir norėjo įsivaikinti; visa istorija buvo susijusi su ta pačia geltona megzta antklodėle, kurią Margaret kadaise pati numezgė. Sabrina paaiškino, kad bėgdama nuo smurtaujančio partnerio ir desperatiškai ieškodama saugios vietos savo kūdikiui, ji instinktyviai pasitikėjo vienintele motina, kurią kada nors pažinojo savo gyvenime. Policija netrukus patvirtino, kad Sabrinos parodymai padėjo sėkmingai suimti smurtautoją ir kad nei ji, nei Ava daugiau niekada nebus jo keliamos grėsmės aukos.
Kai pavojus liko praeityje, o tiesa pagaliau iškilo į dienos šviesą, Margaret, Sabrina ir mažoji Ava policijos nuovadoje patyrė nepaprastai emocingą susitaikymo akimirką. Margaret stipriai apkabino kūdikį ir suprato, kad Ava į jos ramų gyvenimą atnešė ne tik gilią gydančią šilumą, bet ir atgimusį šeimos jausmą. Bendra geltona antklodėlė tapo galingu nenutrūkstamo ryšio simboliu – ryšio, kuris išliko nepaisant dvidešimt metų trukusio išsiskyrimo.
Po savaitės veranda tapo kitokio atsisveikinimo vieta – kupina pažadų apie gyvenimą, kuriame bus reguliarūs sekmadienio apsilankymai ir kartu kuriami nauji prisiminimai, kai Sabrina ir Ava ruošėsi išvykti. Margaret stebėjo, kaip jos tolsta, ir pagaliau suprato tikrąją tų sunkių vienuolikos dienų prasmę. Sabrina nebuvo palikusi savo vaiko svetimam žmogui – ji saugiai grąžino jį ten, kur jis turėjo būti. Tai įrodė, kad kai kurios šeimos yra lemtingai skirtos būti atrastos net du kartus.