Tačiau Mindė nedelsdama įsikišo ir neleido motinai atiduoti nė cento. Ji atsinešė neapmokėtą ligoninės sąskaitą ir užrašų knygelę, kurioje buvo kruopščiai apskaičiavusi tikrąją viso mėnesio Ursulos neatlygintino darbo vertę. Ten buvo surašytos valandos, praleistos gaminant maistą, tvarkant namus ir prižiūrint kūdikį, taip pat išlaidos maisto produktams, kuriuos Ursula pirko už savo pinigus. Pamatęs išsamius skaičiavimus ir supratęs, kiek iš tiesų buvo verta uošvės pagalba, Maksas galiausiai nusileido. Ursula galėjo ramiai išvykti taksi, nesumokėjusi nė dolerio iš jo pareikalautos sumos.
Motinai išvykus, Mindė nusprendė nebetylėti ir rimtai pasikalbėti su vyru. Ji tiesiai paklausė, kodėl jis atsisakė prisidėti prie jųdviejų dukters gimdymo išlaidų, tačiau tuo pat metu nesigėdijo reikalauti pinigų iš jos pagyvenusios motinos, kuri visą mėnesį neatlygintinai padėjo jų šeimai. Per tolesnį pokalbį Mindė parodė Maksui visą namų ūkio pajamų ir išlaidų apskaitą, kad šis aiškiai pamatytų tikrąją finansinę padėtį. Po ilgo ir rimto pokalbio Maksas sutiko nuo šiol kas mėnesį skirti po 100 dolerių ligoninės sąskaitai apmokėti ir vakarais aktyviai prisidėti prie mažosios Emos priežiūros.
Kitą savaitgalį Maksas kartu su žmona nuvyko aplankyti Ursulos. Susitikęs su uošve akis į akį, jis asmeniškai atsiprašė už savo įžūlų poelgį ir pripažino, kad neturėjo jokios teisės pateikti jai tokios nepagarbios sąskaitos už viešnagę jų namuose.
Per kelias ateinančias savaites Maksas įrodė, kad jo atsiprašymas nebuvo vien tušti žodžiai. Jis sąžiningai ir laiku mokėjo sutartas mėnesines įmokas, skirtas ligoninės išlaidoms padengti, ir pagal naujai sudarytą šeimos pareigų planą reguliariai padėjo žmonai rūpintis dukrele. Taip Mindės šeimoje pamažu atsirado daugiau atsakomybės, tarpusavio pagarbos ir teisingesnis kasdienių pareigų pasidalijimas.