
Lilė prisipažino, kad Penė ne visus iš Kerei paimtus pinigus išleisdavo šeimos poreikiams. Nepanaudotą jų dalį ji reguliariai pervesdavo į taupomąją sąskaitą, kurią Lilė, sulaukusi aštuoniolikos metų, perrašė savo vardu. Vartydama mirusios motinos paliktas namų ūkio apskaitos knygas, Kerei aptiko dar labiau sukrečiančių įrašų. Juose Penė be užuolankų pripažino, kad pinigus iš dukters išreikalavo prieš jos valią ir be jos sutikimo. Tarp finansinių pastabų buvo ir asmeninių užrašų, kuriuose motina prisipažino puikiai supratusi, jog Kerei turėjo visas priežastis jausti nuoskaudą ir pyktį dėl tokio elgesio.
Lagamine buvusiame užklijuotame voke Kerei rado motinos ranka parašytą laišką. Jame Penė atvirai pripažino neteisingai kaltinusi dukrą savanaudiškumu ir prisidengusi tariamu auklėjimu atiminėjusi sunkiai uždirbtus jos pinigus. Motina rašė nuoširdžiai besigailinti, kad daugelį metų neleido Kerei pačiai disponuoti savo atlyginimu ir taip apribojo jos galimybes kurti norimą ateitį. Laiško pabaigoje Penė išreiškė viltį, kad likę pinigai netaps nesantaikos priežastimi ir nesugriaus abiejų pusseserių tarpusavio santykių.

Perskaičius laišką, Lilė pasiūlė Kerei grąžinti visą sukauptą 18 240 dolerių sumą, nepasilaikydama sau nė cento. Ji paaiškino norinti, kad pusseserė pagaliau įgytų tikrą finansinę nepriklausomybę ir galėtų pati spręsti, kaip gyventi, nebejausdama pareigos aukoti savo svajonių dėl kitų žmonių poreikių.
Priėmusi Lilės grąžintus pinigus, Kerei nusprendė pasinaudoti galimybe pradėti naują gyvenimo etapą. Ji užsirašė į vakarines studijas, apie kurias seniai svajojo, ir pateikė paraišką perspektyviai darbo vietai kitame mieste. Taip moteris pagaliau ėmėsi įgyvendinti planus, kurių jaunystėje buvo priversta atsisakyti.