Jis paniro lėtai, lyg slystų į pačią praeitį. Šaltas vanduo apgaubė iš visų pusių, tyloje spengė ausys, o žibinto spindulys iš tamsos išplėšė tik drumstus debesėlius ir lėtai besisupančius dumblius. Viskas atrodė įprasta – tol, kol priekyje nešmėkštelėjo keista, masyvi dėmė. Daugiau nei dvidešimties metrų gylyje naras pamatė kažką, nuo ko jam užgniaužė kvapą. Smėlyje, pusiau užpiltas dumblu, stovėjo traukinys. Tikras, surūdijęs, apraizgytas dumbliais, lyg sustingęs amžinybėje. Vagonas po vagono, lyg vaiduoklių karavanas, tęsėsi tolumoje.
Jis priplaukė arčiau. Metalas buvo suėstas laiko, bet kontūrai išliko atpažįstami: ratai, durys, net senas turėklas prie įėjimo. Narsas pašvietė žemyn – ir pamatė bėgius. Jie vedė tiesiai į tamsą, į bedugnę. Lyg kelias po vandeniu niekur nesibaigtų. Jis atsargiai prasibrovė į vagono vidų. Tyla buvo tokia tiršta, kad atrodė, jog ji kvėpuoja.
Viduje viskas apžėlė dumblu, o iš langų driekėsi plonos smėlio srovelės. Ant sienos matėsi neryškūs seno užrašo kontūrai. Jis perbraukė pirštais, nušluostydamas laiko apnašas, ir po žibinto šviesa išryškėjo skaičiai: „1953“.
Naras sustingo. Dabar jis suprato, kad priešais jį – traukinys iš praeities. Vienas iš tų, kurie kadaise kursavo senuoju geležinkeliu per slėnį, kol nebuvo pastatyta užtvanka. Tada vanduo pakilo, lėtai ir nenumaldomai, prarydamas viską aplinkui – kaimus, stotis, tiltus. Žmonės išvažiavo, o traukiniai liko. Jis dar kartą apšvietė vagoną. Suolai, ant kurių kadaise sėdėjo keleiviai, dabar padengti plonu dumblo sluoksniu, o vietoj ratų garso – tik tylus dumblių siūbavimas. Atrodė, kad laikas čia sustojo. Naras tylėdamas iškilo į paviršių.
Jam nereikėjo nieko sakyti – gelmė jau papasakojo viską. Šis traukinys tapo amžinu praėjusios epochos liudininku, priminimu apie tai, kaip greitai gyvasis virsta tylia atmintimi. Dugne, kur kadaise skambėjo bėgiai ir aidėjo žmonių balsai, dabar viešpatavo ramybė ir tyla. Tik surūdijęs vagonas, pasislėpęs po vandeniu, vis dar laukė savo paskutinio reiso – į praeitį.