Po to, kai Kate neteko savo naujagimio sūnaus Noah, ji sunkiai stengėsi susidoroti su nepakeliama sielvarto našta. Jos namai tapo skaudžiu prisiminimų prieglobsčiu, pripildytu nepaliestų kūdikio daiktų ir slogios tylos vaikų kambaryje. Nuolatiniai priminimai apie prarastą vaiką ir dėl to kylanti įtampa galiausiai privedė prie to, kad jos vyras Thomas išėjo, dar labiau palikdamas Kate vieną su savo skausmu. Beviltiškai ieškodama kelio pirmyn, ji galiausiai nusprendė atiduoti kūdikio kambaryje buvusius daiktus sunkiai besiverčiančiai mamai Elenai, kurią buvo pastebėjusi viešumoje, tikėdamasi, kad Noah daiktai bent jau galės tarnauti prasmingam tikslui.
Atidavusi kūdikio drabužėlius ir vežimėlį, Kate pajuto didžiulį palengvėjimą – pirmą kartą po ilgo laiko ji sugebėjo ramiai išmiegoti visą naktį. Tačiau kitą rytą pabudusi ji pamatė savo kiemą, pilną dešimčių kūdikių vežimėlių, o kiekviename jų buvo uždaryta dėžė su kūdikio reikmenimis ir jautrus laiškelis nuo kitų tėvų, taip pat patyrusių netektį. Šis netikėtas gestas tapo bendruomenės solidarumo ženklu – vietinės pagalbos grupės nariai, įkvėpti nesavanaudiško Kate sprendimo padėti Elenai, pavertė jos asmeninę tragediją bendru gydymo ir vilties projektu.
Eidama tarp vežimėlių, Kate sužinojo, kad kiekvienas iš jų slepia panašią netekties istoriją kaip ir jos pačios, tačiau visus tėvus vienijo vienas tikslas – padėti šeimoms, kurioms trūko būtiniausių kūdikio reikmenų. Savitarpio pagalbos grupės tėvus taip sujaudino Kate gerumas, kad jie nusprendė surinkti savo pačių saugomus daiktus ir pradėti misiją, kurią pavadino „Noah vežimėliai“. Ši iniciatyva tapo gyvu jų prarastų vaikų atminimo palikimu, užtikrinančiu, kad kai viena šeima randa stiprybės paleisti, kita šeima gauna taip reikalingą paramą naujo gyvenimo pradžiai.
Kai Thomas grįžo į namus galutinai užbaigti jų skyrybų, jis liko apstulbęs išvydęs kiemą, pilną kūdikių vežimėlių ir gedinčių tėvų, nesugebėdamas suvokti to, kas vyko prieš jo akis. Kate, kuri pagaliau atrado naują gyvenimo prasmę, suprato, kad jos namai nebėra vien tuščio skausmo vieta – jie tapo vilties, ryšio ir paramos simboliu. Ji tvirtai laikėsi savo naujo požiūrio, suvokdama, kad nors jos sūnaus nebėra, jo atminimas paskatino sukurti kažką gražaus ir ilgalaikio, kas buvo daug stipriau už vienatvę, kurioje ji ilgai gyveno.
Istorija baigėsi tuo, kad Kate juodame kūdikio vežimėlyje atrado ypatingą atminimo lentelę, skirtą šiai misijai, patvirtinančią, jog projektas ir toliau augs, nes vis daugiau tėvų nuspręs prie jo prisidėti. Priimdama šį judėjimą į savo gyvenimą, ji pajuto galutinę vidinę ramybę, tikėdama, kad per šį dovanojimo ir pagalbos ratą jos sūnus dvasine prasme iš tiesų sugrįžo namo. Ši patirtis pavertė tamsiausią jos gyvenimo akimirką šviesos šaltiniu kitiems ir įrodė, kad net po neįveikiamos netekties meilė gali rasti kelią augti, klestėti ir padėti kitiems išgyventi.