Marko gyvenimą lydėjo tylus, trisdešimt aštuonerius metus trukęs praeities aidas. Būdamas dvidešimties jis prarado Sju, moterį, kurią ketino vesti – ne dėl meilės trūkumo, o dėl studijų baigimo sumaišties ir šeimos įsipareigojimų. Markui grįžus namo slaugyti sergančio tėvo, Sju siekė karjeros, o jų santykiai per atstumą galiausiai ištirpo nepaaiškinamoje tyloje. Galiausiai Markas nuėjo savo keliu, vedė pragmatišką moterį vardu Heter ir užaugino du vaikus, tačiau kiekvieną gruodį kalėdinių lempučių šviesa vėl sužadindavo prisiminimus apie Sju ir neišspręstą mįslę – kodėl ji nustojo jam atsakinėti.
Mįslė galutinai išsisprendė po kelių dešimtmečių, šaltą popietę palėpėje. Ieškodamas kalėdinių dekoracijų, Markas sename metraštyje rado užkištą pablukusį, pageltusį voką – Sju laišką, datuotą 1991 metais. Laiškas atskleidė širdį draskančią dvigubą išdavystę: Sju tėvai slėpė paskutinius Marko laiškus nuo jos ir melavo, sakydami, kad jis paskambino norėdamas, jog jį paliktų ramybėje. Tuo tarpu Marko buvusi žmona Heter, matyt, rado Sju atsakymą prieš daugelį metų ir paslėpė jį palėpėje, norėdama apsaugoti savo santuoką. Tai privertė Marką beveik keturiasdešimt metų tikėti, kad Sju jį tiesiog pamiršo.
Tiesos padrąsintas, Markas kreipėsi į internetą ir rado Sju „Facebook“ profilį. Nors jos plaukai dabar buvo pražilę, akys ir švelni šypsena liko nepakitusios. Po to, kai nedrąsus kvietimas draugauti buvo priimtas per kelias minutes, jiedu perėjo prie balso žinučių, kuriose Markas išliejo tiesą apie paslėptus laiškus ir dešimtmečius trukusius svarstymus „o kas, jeigu“. Suvokimas, kad jie abu visą gyvenimą laukė atsakymo, kuris taip ir neatėjo, sukėlė neatidėliotiną norą susitikti gyvai nedidelėje kavinėje pusiaukelėje tarp jų namų.
Jų susitikimas buvo persipynęs su nepatogumu ir akimirksniu grįžusiu artumo jausmu. Prie kavos puodelio jie užpildė savo atskirų gyvenimų spragas: santuokos, kurios „veikė, kol nustojo veikti“, jau užaugę vaikai ir bendras sielvartas dėl „prarastų metų“, kuriuos surežisavo jų tėvai ir buvę partneriai. Sju patvirtino, kad ištekėjo už stabilaus vyro, kuriam pritarė jos tėvas, tačiau, kaip ir Markas, ji suprato, kad šventės visada būdavo sunkiausias laikas pamiršti bendrą praeitį. Įtampa galutinai atslūgo, kai Markas sužinojo, kad vyras Sju profilio nuotraukoje yra tik pusbrolis – tai atvėrė jam kelią paprašyti antrojo šanso, apie kurį jis svajojo nuo 1991-ųjų.
Istorija baigiasi patvirtinimu, kad gyvenimas retkarčiais leidžia užbaigti tai, ką pradėjome, kai tam galutinai subręstame. Marko ir Sju santykiai pražydo su naujai įgyta išmintimi, palaikomi jų suaugusių vaikų, kurie suprato retą savo tėvų susitikimo romantiką. Sju nebėra tik prisiminimas Kalėdų laikotarpiu – ji tapo Marko realybės centru, jiems besiruošiant nedidelėms pavasario vestuvėms. Šeštadienio rytais jie vaikščioja takais ir aptarinėja praeities randus – tai gyvas įrodymas, kad nors laiką galima pavogti, širdis dažnai atsisako paleisti savo tikrąją kryptį.