Burtas, 91 metų vyras, ėjo pažįstamu keliu link bažnyčios, jo lazda ritmingai stukseno per šaligatvį. Gyvenimas jam tapo vienišu keliu po žmonos Marthos ir jų sūnaus Džeimso netekties tragiškoje avarijoje. Tačiau vieną rytą, kai rūkas apgaubė gatves švelnia pilka antklode, Burtas išgirdo tylų cypimą. Mažas juodai baltas šuniukas, paliktas kartoninėje dėžėje su rašteliu „Rūpinkis juo“, pažvelgė į jį maldaujančiomis akimis. Nepaisant savo garbaus amžiaus, Burto širdis suminkštėjo, ir jis parsivedė šuniuką namo, pavadinęs jį Sebastianu – vardu to vaiko, kurį jie su Martha kadaise svajojo turėti.

Sebastianas greitai tapo Burto palydovu, atnešdamas džiaugsmo į tylų, tuščią namą. Jo švelni prigimtis priminė Burtui velionės žmonos gerumą, o jųdviejų ryšys užpildė tylą meile. Sebastianas visada buvo šalia – atnešdavo šlepetes, sėdėdavo šalia per arbatos gėrimą ir vizgindavo uodegą kaskart, kai Burtas grįždavo namo. Du metus jie buvo neatskiriami, o vakariniai pasivaikščiojimai tapo brangia kasdienybe.

Tačiau vieną spalio dieną Sebastianas dingo. Nors Burtas stengėsi jį saugoti, šuniukas tapo neramus, jį viliojo kaimynystėje kaukiantys benamiai šunys. Kai Burtas pastebėjo pravirus vartus ir pašaukė Sebastianą, jo jau nebuvo. Burtą užvaldė sielvartas – jis dieną ir naktį ieškojo augintinio, kabino skelbimus, kreipėsi į policiją, bet niekas negalėjo padėti. Jaunas pareigūnas Čarlis pagailėjo senolio ir pažadėjo būti budrus, bet viltys pamažu blėso.

Po dviejų savaičių pareigūnas Čarlis paskambino – jo žodžiai atgaivino Burto viltį. Jis girdėjo lojimą iš netoliese esančio apleisto šulinio ir pagalvojo, kad tai gali būti Sebastianas. Burtas nuskubėjo į mišką kartu su kaimynu Tomu ir rado laukiantį Čarlį su žibintais ir virvėmis. Po ilgos paieškos jie išgirdo pažįstamą lojimą iš giliai apačios. Gaisrininkai ištraukė Sebastianą – purviną, alkaną, bet gyvą. Burtas, užvaldytas emocijų, apsikabino savo šunį ir pajuto, kaip dvi savaitės skausmo nuplaukė nuo pečių.

Bendruomenę sujaudino Burto ištikimybė Sebastianui, ir žmonės ėmė jį palaikyti. Pareigūnas Čarlis buvo pakviestas vakarienės, kur Burtas dėkingai išvirė savo garsųjį troškinį. Kadaise tylus ir vienišas namelis prisipildė draugystės ir šilumos. Burtas suprato, kad nors jautėsi pamirštas, aplink buvo žmonių, kuriems jis rūpi. Pažvelgęs į Sebastianą, jis žinojo – meilė ir šeima gali sugrįžti netikėčiausiomis aplinkybėmis.

Tą naktį Burtas ir Sebastianas miegojo ramiai, greta vienas kito. Senolis prisiminė Marthos žodžius, kad šeima visada randa kelią vienas pas kitą. Ir jis suprato – savotiškai jis vėl surado savo šeimą: per nepažįstamojo gerumą, šuns ištikimybę ir bendruomenę, kuri padėjo išgydyti jo širdį.