Atvykęs direktorius iš archyvo atsinešė seną kartoninę dėžę su užrašu „1959 M. GAISRAS“. Jos viduje buvo saugomos pageltusios laikraščių iškarpos ir senos fotografijos, kuriose matėsi tamsiai žalias paltas su lygiai tokiomis pačiomis žalvarinėmis sagomis. Direktorius paaiškino, kad 1959 metų gruodį šioje universalinėje parduotuvėje kilo didžiulis gaisras. Tą dieną devyniolikmetė pirkėja, nepaisydama pavojingų aplinkybių, išgelbėjo septynerių metų berniuką. Ji suvyniojo vaiką į tamsiai žalią paltą, pažymėtą numeriu 17, priklausiusį riboto leidimo drabužių kolekcijai, ir išnešė jį iš liepsnojančio pastato į saugią vietą. Tačiau jaunoji gelbėtoja pasišalino anksčiau, nei parduotuvės darbuotojai spėjo užregistruoti jos vardą ar kitus asmens duomenis. Nuo tos dienos jos tapatybė liko paslaptimi.
Tuomet direktorius ištraukė dar vieną ypatingą daiktą – voką, kurį prieš kurį laiką buvo palikęs išgelbėtasis berniukas, vardu Tomas. Voke buvo nuotraukos, pasakojančios apie visą jo gyvenimą: universiteto baigimą, vestuves, šeimos šventes ir kitas svarbias akimirkas. Direktorius nedelsdamas paskambino Tomui ir papasakojo apie netikėtą atradimą. Vyras patvirtino, kad iki šiol aiškiai prisimena tą siaubingą dieną. Kai jauna moteris nešė jį iš dūmų pilno pastato, jis žiūrėjo į žalvarinę sagą prie pat savo skruosto. Ant jos buvo išgraviruotas tas pats neįprastas ženklas. Po šio pokalbio buvo susitarta, kad po keturių dienų visi susitiks universalinėje parduotuvėje.
Praėjus keturioms dienoms, Tomas atvyko į parduotuvės susitikimų kambarį, pasiramsčiuodamas lazdele. Tačiau jis buvo ne vienas. Kartu su juo atvyko pagyvenusi moteris, sėdinti neįgaliojo vežimėlyje ir apsigaubusi mėlyna antklode. Netrukus paaiškėjo, kad tai Tomo mama. Per 1959 metų gaisrą ji taip pat buvo patekusi į didžiulį pavojų, tačiau ugniagesiams pavyko ją išgelbėti iš griūvančio pastato. Nors moteris išgyveno, ji patyrė sunkių kojų sužalojimų ir po nelaimės kelis mėnesius praleido ligoninėje, kol galėjo bent iš dalies atsigauti. Dabar, praėjus daugybei dešimtmečių, ji pagaliau turėjo galimybę susitikti su moterimi, kurios drąsa kadaise išgelbėjo jos mažąjį sūnų.
Tomas atsinešė šeimos nuotraukų albumą ir įteikė jį garbaus amžiaus moteriai, vilkinčiai tamsiai žalią paltą. Albume buvo įamžintos svarbiausios jo gyvenimo akimirkos, artimieji ir net septynerių metų anūkė. Kiekviena fotografija liudijo apie gyvenimą, kuris galėjo nutrūkti dar vaikystėje, jei ne anuomet parodyta drąsa. Tuo metu Tomo mama tyliai apžiūrinėjo senojo palto nudilusius rankogalius, prisimindama prieš daugelį metų įvykusią nelaimę. Galiausiai apsaugos darbuotojas paėmė rastą žalvarinę sagą ir atsargiai pritvirtino ją atgal į viršutinę palto užsegimo vietą. Taip senasis drabužis vėl tapo toks, koks buvo prieš kelias akimirkas, tačiau dabar jo istoriją žinojo visi susirinkusieji.