Pirmojo savo namo įsigijimas man atrodė ne tiek kaip didelis pasiekimas, kiek kaip klaida, kai pamačiau apleistą, iki juosmens sužėlusią jo kiemo veją. Tačiau dar nespėjus man iškrauti visų daiktų, į duris pasibeldė penkiolikmetis berniukas vardu Chase’as. Jis stovėjo su senu vejapjovės aparatu ir pasiūlė už juokingai mažą sumą sutvarkyti mano veją. Aš padvigubinau jo pasiūlytą kainą, o jis kibo į darbą su tokiu atsidavimu, kokio retai pamatysi tarp paauglių. Vis dėlto dirbdamas jis vis žvilgčiojo į atskirai stovintį mano garažą, ir aš negalėjau atsikratyti keisto jausmo, kad jo veidą jau kažkur esu mačiusi.
Per kitą mėnesį Chase’as tapo nuolatiniu mano savaitės svečiu ir pavertė kiemą nepriekaištingai prižiūrima veja. Tačiau jo vos pastebimas susidomėjimas garažu vis stiprėjo, kol vieną dieną aptikau jį užrakintame pastate, nors lauke vis dar veikė palikta vejapjovė. Sutrikęs ir susijaudinęs jis puolė bėgti, tačiau po savaitės sugrįžo ir pagaliau papasakojo visą tiesą. Kadaise mano namas priklausė jo šeimai, kol po senelio mirties finansiniai sunkumai privertė juos išsikraustyti. Jis ėmėsi šio darbo ne dėl pinigų. Jam tiesiog reikėjo priežasties likti susijusiam su vienintele vieta, kuri kada nors jam buvo tikri namai.
Paaiškėjo, kad sudėtingas Chase’o gyvenimas reiškė gyvenimą su sunkiai besiverčiančia mama, o savaitgalius jis leisdavo prabangiomis sąlygomis pas turtingą, tačiau nuo jo nutolusį tėvą, kuris bandė nusipirkti sūnaus meilę brangiais firminiais drabužiais. Sužinojusi, kodėl šis namas Chase’ui buvo toks svarbus, pakviečiau jo tėvą pačiam užeiti į garažą. Atsistojęs ant betoninių grindų, kurias metų metus ignoravo, vyras pagaliau suprato, kad alimentai niekada neatstos tikro buvimo šalia savo vaiko. Tą popietę mano kieme tėvas ir sūnus pirmą kartą per daugelį metų nuoširdžiai ir atvirai pasikalbėjo.
Po kelių dienų, tvarkydama galinį garažo kampą, už senų dėžių krūvos aptikau pamirštą praeities dalelę. Ant galinės sienos pieštuku buvo pažymėtos ūgio linijos, fiksuojančios Chase’o augimą kartu su jo mamos ir senelio ūgiu. Po jomis gulėjo įrėmintas, įskilusiu stiklu nuotraukos rėmelis, kuriame mažas Chase’as stovėjo šalia savo senelio. Tą akimirką iškart prisiminiau, kur buvau mačiusi jo veidą: būtent šioje nuotraukoje, kai pirmą kartą apžiūrinėjau namą.
Kitą šeštadienį Chase’ui sugrįžus, įteikiau jam įrėmintą nuotrauką ir parodžiau sieną. Kai jo akyse sužibo ašaros, nuėjau prie savo lentynos, paėmiau dažų volelį, kurį buvau nusipirkusi tam, kad perdažyčiau išblukusį betoną, ir vėl užsukau dažų skardinės dangtį. Kai kurių sienų nereikia perdažyti. Jos turi likti tokios, kokios yra, kad saugotų įrodymą, jog kadaise čia gyveno ir vieni kitus mylėjo šeima.