Niekada nemaniau, kad man teks rinktis tarp savo vaikų. Mano dukros, Kaira ir Metė, grįžo namo po studijų, susidurdamos su sunkumais ieškant darbo ir lėšų nuomai, o mano septynerių metų sūnus Jokūbas buvo priklausomas nuo mano meilės ir saugumo jausmo. Dukros buvo iš mano pirmosios santuokos, o jų tėvo palikta nuoskauda vis dar tvyrojo ore, versdama jas laikytis atstumo ir būti abejingas Viljamui – mano velioniui vyrui ir Jokūbo tėvui.
Kai įvyko tragedija ir Viljamas mirė, mūsų namus apgaubė sielvartas. Jokūbui, kuriam reikėjo paguodos, aš buvau vienintelis ramstis, o mano dukros įsikraustė į namus pačiame šio košmaro įkarštyje. Iš pradžių jos buvo mandagios, netgi užjaučiančios, tačiau jų šaltumas Jokūbo atžvilgiu buvo akivaizdus. Jos ignoravo jo bandymus užmegzti ryšį, palikdamos jį nusivylusį ir įskaudintą – bejėgį vaiką, įstrigusį suaugusiųjų neapykantos pasekmėse.
Lūžio taškas įvyko, kai Jokūbas susirgo. Patikėjau Kairai ir Metei jį prižiūrėti vos kelias valandas, tačiau grįžusi sužinojau, kad jos ignoravo jo verksmą ir žinutes. Mano sūnus, išbalęs ir drebantis, buvo paliktas vienas, kol jos ieškojo pasiteisinimų. Mane perskrodė skaudi tiesa: jų neapykanta jo tėvui nusvėrė bet kokį atsakomybės ar užuojautos jausmą.
Mano viduje susidūrė pyktis, sielvartas ir motiniškas apsaugos instinktas. Stojau prieš dukras ir pareikalavau paaiškinimo. Jų atsiprašymai skambėjo tuščiai, o pasiteisinimai buvo silpni. Tą akimirką supratau, kad turiu veikti – ne iš piktavališkumo, o iš pareigos apsaugoti Jokūbą. Daviau joms savaitę išsikraustyti, ne todėl, kad jas mažiau mylėčiau, bet todėl, kad nebegalėjau toleruoti jų aplaidumo.
Dabar mano namuose ramiau ir saugiau. Jokūbas vėl jaučiasi užtikrintas, jo nebeomtemdo neapykanta ir abejingumas. Sprendimas teikti pirmenybę jam, o ne vyresnėms dukroms, buvo skausmingas, bet būtinas. Neleisiu savo jauniausiam sūnui augti jaučiantis nemylimam ar apleistam. Padariau tai, ką padarytų bet kuri motina: apsaugojau savo vaiką, net jei šis sprendimas drasko man širdį.