Per penkerius santuokos metus tikėjau, kad kelias į meilės įrodymą veda per virtuvę. Kaip mačiau iš savo motinos pavyzdžio, maniau, kad kelias į vyro širdį eina per skrandį. Kiekvieną vakarą, grįžusi po darbo pavargusi, valandų valandas ruošdavau trijų patiekalų vakarienę. Tačiau mano vyras Danielius, ragaudamas mano paruoštą „julliene“ ar kruopščiai iškeptą mėsą, nepakeldavo akių nuo telefono ir nuolat rasdavo trūkumų. Labiausiai mane skaudino tai, kad jis kaskart sakydavo tą pačią frazę: „Net valgykloje maistas skanesnis nei tavo“.
Vieną vakarą, paragavęs mėsos su pomidorų padažu, kurią gaminau su dideliu entuziazmu, jis susiraukė ir tarė: „Per rūgštu, nevalgoma“, ir pradėjo sau gamintis sumuštinį. Tą akimirką pajutau, kad kažkas viduje trūko. Tyliai išmečiau paruoštą lėkštę į šiukšlių dėžę ir tiesiog pasakiau jam: „Jei valgykloje skaniau, nuo šiol ten ir valgyk“. Jis manė, kad kaip visada tiesiog pasipūčiau ir rytoj viskas grįš į vėžes, bet klydo. Aš jau turėjau visiškai kitokį planą.
Nuo tos dienos visiškai nustojau jam gaminti. Ruošiau paprastus ir sveikus patiekalus tik sau, o tas ilgas valandas, kurias praleisdavau virtuvėje, skyriau knygų skaitymui ar laikui sau. Danielius iš pradžių išdidžiai užsisakinėjo picą, vėliau bandė verstis su greito paruošimo makaronais. Tačiau po kurio laiko jam pradėjo streikuoti skrandis, o išlaidos maistui iš namų biudžeto ėmė spausti pečius. Kai jis pats bandydavo išsikepti kiaušinienę, virtuvėje palikdavo betvarkę, o viską, ką gamino, sudegindavo; aš gi stebėjau jį net nepajudinusi piršto.
Po trijų savaičių Danielius, būdamas apgailėtinos būklės, atsisėdo prie stalo ir nuoširdžiai prisipažino: „Atsiprašau, niekada neįvertinau tavo darbo ir pastangų. Labai pasiilgau naminio maisto ir tavo suruošto stalo“. Tai buvo patys nuoširdžiausi žodžiai, kuriuos išgirdau per penkerius metus. Atleidau jam, bet tvirtai pareiškiau, kad prie senos tvarkos negrįšime. Nuo šiol valandos virtuvėje nebebus mano vergystė, o tik malonumas, kuriuo dalinsiuosi tada, kai pati to norėsiu.
Dabar virtuvėje pasiekėme pusiausvyrą: jei jis nori naminio maisto, arba man padeda, arba paruošia ingredientus. Praėjusį vakarą, jam su malonumu valgant lazaniją, šypsodamasi paklausiau: „Na, ar ne per sausa?“. Jis pažiūrėjo man į akis ir pasakė: „Ne, viskas būtent taip, kaip turi būti – tobula“. Supratau, kad moters vertė nematujama valandomis, praleistomis prie viryklės. Tikėtis, kad kas nors kitas vertins moterį, kuri nevertina savęs, buvo tik iliuzija.