Tačiau telefonas tylėjo.
Nuo tada, kai mirė mano vyras, vienatvė vis labiau slėgė. Dukra buvo pasinėrusi į savo šeimos rūpesčius, sūnus gyveno už kelių valandų kelio, o kadaise gausus draugų ratas pamažu iširo. Tą rytą namuose tvyrojusi tyla atrodė beveik nepakeliama. Galiausiai nusprendžiau, kad neleisiu sau visą gimtadienį praleisti tuščiuose namuose, gailėdamasi savęs.
Iš spintos išsitraukiau mėgstamiausią žalią suknelę, gražiai susišukavau plaukus, įsisegiau sidabrinius auskarus, kurių nebuvau nešiojusi daugybę metų, ir išsikviečiau taksi į miesto centrą. Bent vieną vakarą norėjau vėl pasijusti moterimi, o ne visų pamiršta našle, tyliai leidžiančia pensijos metus.
Radau jaukų, prieblandoje skendintį barą, kuriame tyliai skambėjo džiazo muzika. Atsisėdau ant aukštos kėdės atokesniame kampe ir užsisakiau taurę „Cabernet“ vyno.
Būtent tada jį pastebėjau.
Vyrui galėjo būti šiek tiek daugiau nei keturiasdešimt. Jis buvo elegantiškai apsirengęs, laikėsi užtikrintai ir atrodė puikiai besijaučiantis savo kailyje. Kelis kartus mūsų žvilgsniams susitikus, jis paėmė savo taurę ir priėjo tiesiai prie manęs.
– Ar ši vieta laisva? – paklausė jis.
Kreivai šyptelėjau.
– Jeigu neprieštaraujate gerti su moterimi, kuri pagal amžių galėtų būti jūsų motina.
Jis nuoširdžiai nusijuokė ir nė kiek nesutrikęs atsisėdo.
– Aš Danielis.
Danielis papasakojo esantis laisvai samdomas fotografas, neseniai grįžęs iš darbo kelionės užsienyje. Kitas dvi valandas mūsų pokalbis liejosi taip lengvai, tarsi būtume pažįstami daugybę metų. Jis įdėmiai klausėsi, domėjosi mano gyvenimu ir ne kartą pakartojo, kad atrodau nuostabiai. Žinoma, supratau, kad tai komplimentai, tačiau po tiek vienatvės metų jie buvo tarsi šiltas prisilietimas prie seniai užmirštos mano savivertės.
Kai tarp kitko užsiminiau, kad šiandien mano gimtadienis, Danielis apsimetė siaubingai pasipiktinęs. Jis tuoj pat pasikvietė barmeną ir užsakė gabalėlį šokoladinio torto su degančia žvakute.
– Niekas neturėtų per savo gimtadienį jaustis nematomas, – tyliai ištarė jis.
Kai baras užsidarė, mudu išėjome pasivaikščioti ramiomis naktinio miesto gatvėmis. Nenorėjau tamsoje ilgai važiuoti taksi namo, todėl nusprendžiau užsisakyti kambarį netoliese esančiame nedideliame prabangiame viešbutyje. Danielis palydėjo mane iki pat kambario.
Tai, kas įvyko vėliau, buvo tai, ko niekada nebūčiau tikėjusis dar kartą patirti. Tą vienintelę naktį nusprendžiau pamiršti atsargumą. Man neberūpėjo nei mano amžius, nei vaikai, nei tai, ką apie mane pagalvotų aplinkiniai. Troškau tik vieno – vėl pasijusti gyva.
Kitą rytą pro plonas užuolaidas į kambarį skverbėsi švelnūs saulės spinduliai. Ištiesiau ranką per baltutėlę patalynę, tikėdamasi paliesti Danielį, tačiau šalia manęs buvo tuščia ir šalta. Jo drabužių taip pat nebebuvo.
Tuomet ant naktinio stalelio pastebėjau paprastą baltą voką.
Atplėšiau jį manydama, kad viduje rasiu mandagų padėkos už praleistą vakarą raštelį. Tačiau iš voko išslydo nuotrauka. Joje buvau aš – giliai mieganti viešbučio lovoje. Kažkas mane nufotografavo, kol nieko nejaučiau ir negalėjau tam pasipriešinti. Skrandį nemaloniai sutraukė baimė. Kitoje nuotraukos pusėje tamsiu rašalu buvo parašyta:
„Ačiū už nuostabų vakarą. Atleisk man už tai, kas nutiks toliau. Netrukus viską suprasi.“
Apimta panikos čiupau telefoną ir surinkau numerį, kurį Danielis man buvo davęs praėjusį vakarą. Tačiau numeris jau buvo atjungtas.
Puoliau tikrinti rankinės. Piniginė buvo savo vietoje. Grynieji pinigai, banko kortelės ir asmens dokumentas – viskas liko nepaliesta. Akimirką bandžiau save įtikinti, kad tai tik kažkoks iškreiptas pokštas. Tačiau tada atsegiau mažą užtrauktuku užsegamą kišenėlę rankinės pamušale.
Nedidelio žalvarinio raktelio ten nebebuvo.
Tai buvo atsarginis raktas nuo sunkaus seifo, paslėpto mano miegamojo spintoje. Apie tą seifą visame pasaulyje žinojo tik trys žmonės: aš, mano dukra ir mano sūnus. Viduje laikiau iš motinos paveldėtus šeimos papuošalus, buto nuosavybės dokumentus ir visas per gyvenimą sukauptas santaupas.
Mane persmelkė ledinis siaubas. Iš kur visiškai svetimas vyras galėjo žinoti apie tą raktą? Ir kaip jis apskritai sužinojo, kur gyvenu?
Beveik bėgte išlėkiau iš viešbučio ir sustabdžiau taksi. Pasiekusi savo butą pamačiau, kad durų spynos nepažeistos. Drebančiomis rankomis atrakinau duris, puoliau tiesiai į miegamąjį ir plačiai atvėriau spintos duris.
Seifas buvo atlapotas. Ir visiškai tuščias. Papuošalai, dokumentai, grynieji pinigai – viskas buvo dingę.
Rankos drebėjo taip stipriai, kad vos sugebėjau išlaikyti telefoną, norėdama iškviesti policiją. Tačiau žengdama atgal prie naktinio stalelio staiga pastebėjau kai ką, nuo ko sustingau vietoje.
Prie stalinės lempos buvo atremta dar viena fotografija.
Paėmiau ją į rankas. Nuotraukoje Danielis sėdėjo lauko kavinėje ir plačiai šypsojosi. O šalia jo stovėjo mano sūnus, draugiškai uždėjęs ranką Danieliui ant peties. Sprendžiant iš nuotraukos, ji buvo padaryta vos prieš kelias savaites.
Apvertusi fotografiją kitoje pusėje išvydau trumpą, negailestingą sakinį, parašytą mano sūnaus rašysena:
„Jis man viską papasakojo. Tu juk visada sakydavai, kad anksčiau ar vėliau vis tiek gausiu savo palikimą.“
Tą akimirką suvokta tiesa smogė skaudžiau už pačią vagystę. Mūsų atsitiktinis susitikimas bare nebuvo joks atsitiktinumas. Šilti žodžiai, gimtadienio tortas, dėmesys ir tariamas susižavėjimas – visa tai buvo kruopščiai surežisuotas melas. Danielis ne šiaip pasinaudojo vienišos moters silpnumu. Jį buvo pasamdęs mano paties sūnus, kad išsiaiškintų mano paslaptis, pelnytų pasitikėjimą ir padėtų mane apvogti.