Po audringo keturis mėnesius trukusio romano ant mano piršto jau spindėjo sužadėtuvių žiedas, o aš planavau bendrą ateitį su Peteriu – dėmesingu vyru, kuris, regis, mane nuoširdžiai mylėjo. Vienintelė jį gaubusi paslaptis buvo juodas kompresinis tvarstis, kurį jis visada nešiojo ant kairiojo dilbio, tvirtindamas, kad taip slepia siaubingą randą, likusį po senos motociklo avarijos. Viskas pasikeitė per sekmadienio pietus jo motinos namuose, kai ji atpažino mano sužadėtuvių žiedą, o Peteris staiga nusivedė mane į viršų, į savo vaikystės kambarį. Jam trumpam išėjus, netyčia aptikau paslėptą metalinę dėžutę su nuotraukomis. Jose Peteris piršosi kitai moteriai, laikydamas rankoje lygiai tą patį žiedą, kurį dabar nešiojau aš. Tarp nuotraukų buvo ir viena iš paplūdimio, kurioje matėsi neuždengta jo ranka su milžiniška tos moters veido tatuiruote ir vardu Claire. Dar labiau mane sukrėtė tai, kad ji buvo šiurpiai panaši į mane.
Apimta siaubo ir pasijutusi žiauriai apgauta, užsirakinau kambaryje, pareikalavau Peterio pasiaiškinti per uždarytas duris ir galiausiai iškviečiau policiją, kad galėčiau saugiai palikti namus. Kitą dieną Peterio motina atskleidė, kad Claire buvo jo sužadėtinė, žuvusi per nelaimingą atsitikimą prieš penkerius metus, o aš buvau anaiptol ne pirmoji moteris, panaši į Claire, su kuria jis užmezgė santykius. Susisiekiau su jo buvusia mergina Meredith, ir ši patvirtino, kad Peteris subtiliai stengdavosi savo partneres paversti panašiomis į Claire – siūlydavo tam tikras šukuosenas, skatindavo pamėgti konkrečius dalykus ir net rinkdavosi tas pačias gėles. Suvokusi, kad Peteris susidomėjo manimi būtent dėl išorinio panašumo į mirusią mylimąją ir visą mūsų draugystės laiką mėgino mane priartinti prie jos įvaizdžio, jaučiausi visiškai sugniuždyta jo melo.
Po kelių dienų susitikau su Peteriu viešoje vietoje. Jis prisipažino, kad iš tiesų vertino ir tik man būdingus dalykus – net mano keistus įpročius, – tačiau siaubingai bijojo paleisti Claire, todėl slėpė tiesą, nes baiminosi, kad sužinojusi jį paliksiu. Jis padėjo sužadėtuvių žiedą ant stalo, bet aš atsisakiau jį pasiimti. Pasakiau, kad savo gedulą jis pavertė pasiteisinimu, o savo praeities naštą užkrovė kitoms moterims. Aiškiai pasakiau, kad nors suprantu, koks gilus jo skausmas, daugiau neketinu keistis tam, kad jam būtų lengviau mane mylėti, ir tikrai nekursiu ateities ant melo pamatų.
Po trijų savaičių grįžau į jo motinos namus pasiimti ten palikto megztinio ir pirmą kartą pamačiau Peterį lauke be juodo kompresinio tvarsčio – dabar jis nebeslėpė savo tatuiruotės. Jis papasakojo pradėjęs lankyti terapiją, kad išmoktų susitaikyti su netektimi ir suprastų, jog praeities slėpimas nėra tas pats, kas jos paleidimas. Palikau jį ten stovėti, vėl nešiojau savo natūraliai tiesius plaukus ir išvažiavau – pasiruošusi sutikti žmogų, kuris nuo pat pradžių mylės mane tokią, kokia iš tikrųjų esu.