Pagyvenusi moteris į kalėjimą buvo atvežta anksti tą rytą. Ji atrodė trapi, prastai girdėjo ir judėjo lėtais, nedrąsiais žingsniais. Beveik nepratarė nė žodžio, tik stipriai spaudė prie krūtinės nedidelį drobinį krepšį, o jos akyse buvo matyti nerimas. Kitos kalinės negalėjo patikėti savo akimis, kai prižiūrėtojas vedė šią silpną senutę koridoriumi. Jis palydėjo ją į kamerą, parodė lovą ir šiurkščiai perspėjo, kad netrukus prasidės pasivaikščiojimo laikas.
Moteris tik tyliai linktelėjo, nė nenutuokdama, kad viena pavojingiausių kalinių jau pasirinko ją savo naująja auka.
Kalėjimo kieme viešpatavo kalinė, pravarde Skustuvas. Tai buvo stambaus sudėjimo, grėsmingos laikysenos moteris, kurios veidą puošė daugybė auskarų. Vien jos pasirodymas daugeliui kalinių keldavo baimę. Ją nuolat lydėjo dvi ištikimos bendrininkės, pasirengusios vykdyti kiekvieną jos paliepimą. Vos pastebėjusi naujokę, Skustuvas išsišiepė piktdžiugiška šypsena.
– Tik pažiūrėkite, kokią dovanėlę šiandien mums atgabeno prižiūrėtojai! – pašaipiai tarė ji, o už nugaros stovinčios bendrininkės prapliupo juoktis.
Senolė mėgino jas apeiti, tačiau Skustuvas staigiai žengė į šoną ir užtvėrė jai kelią.
– Kur susiruošei, močiute?
Moteris sustojo, nenuleisdama akių nuo žemės.
– Aš tik norėčiau kur nors atsisėsti.
– Pirmiausia parodyk, ką slepi tame krepšyje.
Senolė dar stipriau prispaudė krepšį prie savęs.
– Ten tik mano asmeniniai daiktai.
– Na, tuomet pasižiūrėkime.
Viena iš Skustuvo bendrininkių staiga puolė plėšti krepšį iš senolės rankų, tačiau ši netikėtai stipriai įsikibo į jį abiem rankomis.
– Prašau, nelieskite, – maldavo ji.
Skustuvas garsiai nusikvatojo.
– Ar girdėjote? Naujokė jau pradėjo mums įsakinėti!
– Aš jums nieko blogo nepadariau, – vos girdimai sušnabždėjo pagyvenusi moteris.
– O mums tai visiškai nerūpi.
Staigiu, grubiu judesiu Skustuvas išplėšė krepšį iš jos rankų ir iškratė visą turinį ant šalto grindinio. Ant žemės pabiro šukos, kelios išblukusios fotografijos, senas šalikas ir nedidelė dėžutė.
Moterys ėmė tyčiotis.
– Ir čia viskas? Dėl šito šlamšto mes gaišome laiką?
Kai senolė pasilenkė surinkti brangių prisiminimų, viena kalinė koja nuspyrė fotografiją tolyn per kiemą.
– Na, ropok paskui ją, močiute! Pirmyn!
Aplink stovinčios kalinės stebėjo šį žeminantį reginį nejaukioje tyloje, tačiau nė viena neišdrįso padėti. Visos puikiai žinojo, kad įsikišusi pati taps kita Skustuvo auka.
Pakėlusi nuotrauką, pagyvenusi moteris pabandė atsistoti, bet Skustuvas stipriai pastūmė ją iš nugaros. Senolė parklupo ant kelių, o trys užpuolikės dar garsiau prapliupo juoktis.
– Tau ne kalėjime vieta! Tau senelių namuose reikėtų sėdėti!
Kai moteris dar kartą mėgino pakilti, ją vėl grubiai pastūmė. Šį kartą ji visu kūnu griuvo ant kieto grindinio.
– Prašau, liaukitės, – maldavo ji.
Tačiau Skustuvas, tarsi mėgaudamasi svetimu skausmu, sugriebė senolę už apykaklės, grubiai pastatė ant kojų ir smogė jai per veidą. Pagyvenusi moteris pravirko, rankomis mėgindama prisidengti galvą, o visos trys užpuolikės pradėjo ją stumdyti ir daužyti iš skirtingų pusių.
Niekas nedrįso nė pajudėti. Išskyrus vieną žmogų.
Prie tolimos kiemo sienos sėdėjo jauna moteris, kuri nuo pat atvykimo į kalėjimą prieš kelis mėnesius gyveno beveik visiškoje izoliacijoje. Ji niekada nesiveldavo į pokalbius, nedalyvaudavo kalinių konfliktuose ir mandagiai pasišalindavo, kai kas nors bandydavo su ja susipažinti. Dauguma manė, kad ji paprasčiausiai mirtinai bijo kalėjimo aplinkos.
Visą tą laiką ji iš tolo stebėjo, kas vyksta. Tačiau kai Skustuvas dar kartą pakėlė kumštį, ketindama smogti verkiančiai senolei, jaunoji kalinė staiga atsistojo.
Ji lėtai, bet ryžtingai perėjo per nuščiuvusį kiemą ir sustojo tiesiai priešais užpuolikes.
– Palikite ją ramybėje, – tyliai ištarė ji.
Visame kieme stojo mirtina tyla. Skustuvas netikėdama spoksojo į nepažįstamąją, o paskui garsiai, pašaipiai nusijuokė.
– Tu čia man sakai?
– Taip. Tau.
Skustuvo bendrininkės apstulbusios susižvalgė.
– Ir ką mums padarysi, jeigu nepaklausysime?
Jaunoji moteris nesivargino atsakinėti. Ji paprasčiausiai praėjo pro Skustuvą, pasilenkė prie ant žemės gulinčios senolės ir padėjo jai atsistoti.
Įsiutusi Skustuvas puolė prie jos, sugriebė už peties ir jėga apsuko į save.
Tačiau per sekundės dalį viskas apsivertė aukštyn kojomis. Staigiu, akivaizdžiai ištreniruotu judesiu jaunoji kalinė sugriebė Skustuvo riešą, išsilaisvino iš jos gniaužtų ir taip stipriai atstūmė stambią užpuolikę, kad ši net susvyravo.
Skustuvas vos išsilaikė ant kojų. Juokas akimirksniu nutilo.
Jaunoji moteris pažvelgė jai tiesiai į akis ir ramiu, tačiau nepalaužiamu balsu pakartojo:
– Aš pasakiau: palik ją ramybėje.
Pirmą kartą, kiek kalinės galėjo prisiminti, Skustuvas atsitraukė. Jos akyse degė nebylus įniršis. Ji mostelėjo savo bendrininkėms ir pro sukąstus dantis iškošė:
– Tai dar ne pabaiga.
Tuomet apsisuko ir nuėjo.
Jaunoji kalinė tyliai surinko nuo žemės išmėtytas fotografijas, šaliką ir mažą dėžutę. Atsargiai sudėjo viską atgal į drobinį krepšį ir padavė jį pagyvenusiai moteriai.
– Ačiū tau, brangioji, – drebančiu balsu sušnabždėjo senolė. – Bet dabar dėl manęs turėsi nemalonumų.
Pirmą kartą per daugelį mėnesių jaunosios moters veide pasirodė vos pastebima šypsena.
– Aš ir taip jau turiu pakankamai problemų.
Nuo tos dienos dvi visiškai skirtingos moterys – labiausiai atsiskyrusi kalinė ir pati pažeidžiamiausia kalėjimo gyventoja – tapo neišskiriamos. Daugiau niekas jų nebematė vaikštančių atskirai.