Sugrįžusi į namus, kuriuose su Henry praleido didžiąją gyvenimo dalį, Loretta nuėjo tiesiai į jo darbo kambarį. Tai buvo vieta, kur vyras daugelį metų tvarkė dokumentus, skaičiavo išlaidas ir leisdavo ilgas valandas prie savo rašomojo stalo. Naudodamasi advokato perduotu rakteliu, ji atrakino nedidelį stalčių, paslėptą po dokumentų spintele. Jo viduje moteris aptiko kruopščiai saugomą segtuvą, ant kurio buvo užrašytas jos vardas – „Loretta“. Atvertusi jį, ji nustebo išvydusi senas žurnalų iškarpas, nuotraukas ir kelias užrašų knygeles. Vartydama jų puslapius, Loretta suprato, kad Henry net du dešimtmečius tyliai užsirašinėjo jos svajones. Ten buvo kruopščiai aprašyti jos kadaise išsakyti norai aplankyti Paryžių, Veneciją, Afriką ir kitas tolimas vietas. Net menkiausios detalės, kurias ji pati jau buvo beveik pamiršusi, buvo išsaugotos vyro užrašuose.
Po užrašų knygelėmis Loretta aptiko dar vieną netikėtą radinį – popierinį atskiros taupomosios sąskaitos išrašą. Šalia gulėjo aplankas su ranka sudarytu keturių savaičių kelionės planu. Henry buvo apgalvojęs beveik kiekvieną būsimos išvykos smulkmeną: pasirinktus viešbučius, traukinių maršrutus, restoranų rezervacijas ir lankytinas vietas. Kelionės maršrutas driekėsi per Florenciją, Romą, Afriką ir Paryžių – vietas, apie kurias Loretta daugybę metų kalbėjo su ilgesiu. Skaitydama šiuos dokumentus, ji pamažu suvokė, kad vyras ne tik prisiminė jos svajones, bet ir buvo pradėjęs ruoštis jas įgyvendinti.
Banko išrašas atskleidė dar vieną jaudinančią detalę. Pasirodo, Henry daugelį metų kiekvieną mėnesį reguliariai pervesdavo į atskirą sąskaitą nuo 50 iki 100 dolerių. Šios nedidelės, bet nuoseklios įmokos ilgainiui virto nemaža pinigų suma. Dokumentuose buvo aiškiai nurodyta, kad visos santaupos skirtos ypatingai kelionei jų keturiasdešimtųjų vestuvių metinių proga. Loretta suprato, kad kol ji manė, jog vyras nebekreipia dėmesio į jos troškimus, jis tyliai taupė pinigus, planuodamas padovanoti jai kelionę, apie kurią ji svajojo beveik visą gyvenimą.
Praėjus trims mėnesiams po Henry mirties, Loretta nusprendė pasinaudoti jo sukauptomis santaupomis ir išvyko į Veneciją Italijoje. Vaikščiodama siauromis miesto gatvelėmis, lankydama jaukias kavines ir grožėdamasi garsiaisiais kanalais, ji rankinėje nešiojosi atspausdintą vyro fotografiją. Loretta stengėsi aplankyti vietas, kurias Henry buvo taip kruopščiai pažymėjęs savo kelionės plane, tarsi tokiu būdu galėtų bent simboliškai pasidalyti šiomis akimirkomis su juo. Kiekvienas tiltas, kiekviena kavinė ir kiekvienas vaizdas primindavo jai vyro pastangas išpildyti seniai puoselėtą svajonę. Nors jų bendras gyvenimas baigėsi kitaip, nei abu kadaise tikėjosi, ši kelionė tapo ypatingu atsisveikinimu ir galimybe pažvelgti į jų keturiasdešimties metų santuoką naujomis akimis.