Kai Sarah neteko tėvo likus vienuolikai mėnesių iki vestuvių, jai teko susitaikyti su skaudžia mintimi, kad niekas iš tiesų negalės jo pakeisti tą akimirką, kai ji žengs prie altoriaus. Jos 31 metų brolis Nathanas, turintis Dauno sindromą ir buvęs nepaprastai artimas jų mirusiam tėvui, tyliai paklausė, ar galėtų pats palydėti seserį. Sarah, nesulaikydama ašarų, sutiko ir tuomet sužinojo, kad Nathanas dar prieš daugelį metų šį ypatingą ėjimą buvo repetavęs kartu su tėvu. Pasiryžęs viską atlikti nepriekaištingai, Nathanas tris savaites kruopščiai repetavo žingsnius, skaičiavo savo ėjimo tempą ir net paskambino kunigui, kad tiksliai išsiaiškintų visą ceremonijos eigą.
Nors visa šeima su meile palaikė Nathano vaidmenį vestuvėse, būsimoji Sarah anyta Margaret per privačią vakarienę pareiškė nepritarimą. Ji išsakė nuogąstavimą, kad Nathano dalyvavimas gali sugadinti oficialias vestuvių nuotraukas. Įsiutusi, tačiau tvirtai nusprendusi apsaugoti brolį nuo skaudžių žodžių, Sarah nieko jam nepasakė ir slapta pasamdė atskirą fotografą, kuris turėjo įamžinti kiekvieną Nathano dalyvavimo akimirką. Didžiąją dieną Nathanas užsisegė mirusio tėvo sąsagas ir nepaprastai tiksliai palydėjo Sarah prie altoriaus. Jiems priėjus, jis nustebino visus išsitraukdamas ranka rašytą lapelį ir pravirkdė susirinkusiuosius, paaiškinęs, kad tiesiog vykdo savo, kaip vyresniojo brolio, pareigą – rūpintis seserimi.
Papildomas fotografas užfiksavo visas nuoširdžias ir jaudinančias šio ypatingo ėjimo akimirkas, o iš nuotraukų buvo sukurtas antrasis vestuvių albumas, skirtas vien Nathano vaidmeniui. Po kelių savaičių, per šeimos vakarienę, Sarah tarsi tarp kitko padėjo albumą ant kavos staliuko, kad Margaret galėtų ramiai jį pavartyti. Pamačiusi nuotraukose tokias nesuvaidintas emocijas ir nuoširdžią meilę, Margaret susijaudino ir tyliai paprašė nuotraukos, kurioje Nathanas sako savo kalbą, kopijos.
Galiausiai Margaret tą nuotrauką įsirėmino ir išdidžiai pakabino savo namų koridoriuje, o svečiams dažnai pasakodavo jaudinančią istoriją apie Nathano atsidavimą seseriai. Sarah nusprendė niekada nepasakoti broliui apie pradinį konfliktą, kad jo prisiminimas apie šią dieną išliktų tyras ir paprastas: jis paprašė garbės palydėti seserį, atkakliai tam ruošėsi ir tokiu būdu pagerbė jų tėvo atminimą.