Prieš avariją aš buvau ta, kuri laikė mūsų santuoką. Mokėjau didžiąją dalį sąskaitų, organizavau mūsų gyvenimą ir palaikiau vyrą per kiekvieną darbo keitimą ar netikrumą, niekada nieko neskaičiuodama. Po dešimties kartu praleistų metų tikėjau, kad santuoka yra komandinis darbas – kad meilė galiausiai viską subalansuos. Tada automobilio avarija laikinai prikaustė mane prie neįgaliojo vežimėlio ir aš sužinojau, kokia sąlyginė iš tikrųjų buvo jo meilė.
Nors gydytojai patikino, kad po kelių mėnesių terapijos galėsiu vėl vaikščioti, namuose man reikėjo pagalbos. Užuot tapęs palaikančiu partneriu, mano vyras pasidarė atsiribojęs ir piktas. Praėjus savaitei po to, kai grįžau namo, jis man rėžė tiesiai šviesiai: jei noriu, kad jis liktų ir manimi rūpintųsi, turėsiu jam mokėti – po tūkstantį dolerių per savaitę. „Aš nesu tavo slaugytojas“, – pasakė jis. Išsigandusi, pažeidžiama ir negalėdama pati savimi pasirūpinti, aš sutikau. Kiekvieną penktadienį siųsdavau pinigus. Mainais gaudavau tik šaltumą, nepriežiūrą ir kaltės jausmą dėl to, kad man apskritai reikia pagalbos.
Kol aš jam mokėjau, kad jis liktų, jis naudojo tuos pinigus mane apgaudinėdamas – su mano pačios drauge. Atsitiktinai užtikau jų žinutes: žiaurius pokštus apie „luošio auklėjimą“, mano pinigų pervedimų ekrano nuotraukas ir planus, finansuojamus mano kančiomis. Kažkas mano viduje nesudužo – tai užgrūdino. Paskambinau seseriai, kuri iškart įsikišo, padėjo man surinkti įrodymus ir palaikė, kol tyliai ruošėmės mano pasitraukimui.
Kelias savaites vaidinau dėkingą žmoną. Mokėjau laiku. Gyriau jį. Leidau jam tikėti, kad jis laimi. Tada, vieną penktadienio rytą, įteikiau jam „priedą“ – dėžutę su skyrybų dokumentais, jo meilužės nuotraukomis ir jo žinučių išrašais. Jis maldavo. Jis verkė. Žadėjo pasikeisti. Bet buvo per vėlu. Jis priklijavo kainą savo meilei, ir kartu su tuo viskas išnyko.
Mano sesuo apsigyveno su manimi ir rūpinosi manimi kantriai, su humoru ir nuoširdžia meile – visa tai nieko nesitikėdama mainais. Ji šventė kiekvieną mano mažą pergalę, kiekvieną žingsnį į priekį. Po kelių mėnesių, kai perėjau per kambarį pasiramsčiuodama tik viena lazdele, galiausiai supratau tiesą: meilė rodoma ne tik tada, kai viskas lengva. Jei kas nors lieka šalia tik tol, kol esi patogus, linksmas ar pelningas, jis niekada tavęs nemylėjo – jis mylėjo tik naudą.