Tačiau tikrieji Lauros ketinimai buvo kur kas savanaudiškesni. Paaiškėjo, kad dukra siekė sukurti aplinkybes, kurios priverstų motiną atsisakyti jai priklausančių įmonės akcijų. Laura jau buvo iššvaisčiusi didžiąją dalį savo paveldėjimo per nesėkmingus finansinius sandorius, todėl ėmė ieškoti būdų perimti šeimos verslą. Ji tikėjo istorija, kurią dar būdamas gyvas pasakojo jos tėvas: neva jeigu motina per dešimt metų po Christopho mirties užmegztų naujus romantinius santykius, automatiškai netektų teisės į įmonės akcijas. Laura buvo įsitikinusi, kad tokia sąlyga iš tiesų egzistuoja oficialiuose dokumentuose. Norėdama užsitikrinti Kurto bendradarbiavimą, ji iš anksto perdavė jam brangų tėvo laikrodį, kurio vertė siekė beveik dvidešimt tūkstančių dolerių. Dukra tikėjosi, kad motinos santykiai su jaunesniu vyru suaktyvins tariamą paveldėjimo sąlygą ir leis jai tapti vienintele viso šeimos verslo savininke.
Sužinojusi apie šį planą, našlė nusprendė pati patikrinti visas teisines aplinkybes. Ji kreipėsi į ilgametį šeimos finansų konsultantą ir atidžiai išnagrinėjo originalius paveldėjimo dokumentus bei įmonės steigimo ir valdymo nuostatus. Tai, ką ji atrado, atskleidė dar vieną skaudžią tiesą apie velionį vyrą. Jokios dešimties metų taisyklės iš tikrųjų nebuvo. Nei Christopho testamente, nei bendrovės dokumentuose nebuvo numatyta, kad nauji romantiški santykiai galėtų atimti iš našlės teisę į verslą. Pasirodo, Christophas pats buvo išgalvojęs šią istoriją, kad galėtų manipuliuoti dukra ir net po savo mirties išlaikyti psichologinę valdžią žmonai. Jis pasinaudojo Lauros noru paveldėti verslą, kad ši ir toliau veiktų pagal jo interesus. Kai moteris pateikė dukrai tikruosius teisinius dokumentus, Laura nebegalėjo neigti savo ketinimų ir galiausiai viską prisipažino. Ji neteko galimybės tiesiogiai perimti įmonės valdymą. Motina pasiūlė jai tik pradinio lygio pareigas bendrovės kasdienėje veikloje, kad dukra pagaliau išmoktų pati užsidirbti pragyvenimui, užuot gyvenusi iš paveldėtų pinigų.
Po pokalbio su Laura moteris dar kartą susitiko su Kurtu ir pareikalavo galutinai paaiškinti jo vaidmenį šioje apgaulėje. Vyras tikino, kad nors jų pažintis prasidėjo dėl Lauros pasiūlymo, ilgainiui jo jausmai tapo nuoširdūs ir jis iš tikrųjų ją pamilo. Tačiau našlė nebegalėjo ignoruoti fakto, kad jų santykių pradžia buvo paremta melu ir slaptu susitarimu su jos dukra. Ji nusprendė nutraukti šią draugystę, nes prarasto pasitikėjimo nebegalėjo atkurti vien gražūs žodžiai. Moteris taip pat atsisakė pasilikti Christopho laikrodį kaip praeities prisiminimą ar paklusti naujiems šeimos reikalavimams. Vietoj to ji pardavė brangų rankinį laikrodį paveldėto turto supirkėjui, o visus gautus pinigus skyrė prabangioms atostogoms prie jūros užsienyje. Tai buvo kelionė, apie kurią ji seniai svajojo, tačiau velionis vyras visuomet drausdavo tokias išlaidas, vadindamas jas beprasmišku šeimos kapitalo švaistymu.
Vieną rytą, sėdėdama jaukiame restorane prie jūros, moteris užsisakė prabangius pusryčius ir desertą. Pirmą kartą per daugelį metų jai nereikėjo niekieno atsiklausti, aiškintis dėl išleistų pinigų ar jaustis kalta dėl paprasčiausio noro pasimėgauti gyvenimu. Priešais ją driekėsi jūra, o mintyse nebeliko nuolatinių vyro priekaištų ir draudimų. Pardavusi Christopho laikrodį – daiktą, kuris ilgus metus simbolizavo jo valdžią ir kontrolę, – ji pavertė praeities naštą savo laisvės simboliu. Ši savarankiška kelionė tapo naujo gyvenimo etapo pradžia. Dabar ji pati valdė ne tik sėkmingą šeimos įmonę ir savo finansus, bet ir asmeninį gyvenimą. Niekas nebegalėjo jai nurodinėti, ką vilkėti, su kuo bendrauti, kur keliauti ar kaip leisti savo uždirbtus pinigus. Po beveik trisdešimties metų, praleistų gyvenant pagal kito žmogaus taisykles, ji pagaliau galėjo kurti ateitį vien pagal savo pačios norus ir sprendimus.