Po penkiasdešimt penkerių metų Haroldas sugrįžo prie savo vaikystės ežero stovinčio seno suoliuko ir ten aptiko tris paslaptingas dėžutes, kurias paliko seniai nuo jo nutolę mokyklos draugai – Tommy, Ray ir Nickas. Nusitrynusiame medyje vis dar buvo išraižytos jų jaunystės inicialų raidės – H.T.R.N. – primenančios pažadus, kuriuos jie davė vienas kitam baigdami mokyklą 1970-aisiais, dar prieš gyvenimui išblaškant juos po skirtingus pasaulio kampelius. Dėžutėse Haroldas rado brangių prisiminimų – seną žvejybos masalą, kompasą ir širdį veriančius laiškus, iš kurių paaiškėjo, kad draugai visus tuos metus manė, jog Haroldas juos tiesiog paliko, nes dešimtmečius neatsakė į jų siunčiamus laiškus.
Haroldui buvo skaudu sužinoti, kad Tommy ir Ray jau mirę, o jų vaikai, vykdydami paskutinius tėvų norus, atgabeno jam šias dėžutes. Tačiau tikroji tragedijos priežastis paaiškėjo tuomet, kai mirusio tėvo namo rūsyje Haroldas aptiko užrakintą stalčių, prikimštą dešimtmečius slėptų ir neatplėštų laiškų. Tarp jų buvo ir paties Haroldo korespondencija, kurią valdingo būdo tėvas sąmoningai perimdavo, norėdamas išlaikyti sūnų šalia savęs. Taip pagaliau išaiškėjo skaudi tiesa apie penkiasdešimt penkerius metus trukusį draugų išsiskyrimą.
Pasiryžęs neprarasti nė akimirkos iš dar likusio laiko, Haroldas išvyko į Portugaliją susitikti su Nicku, kuris dabar jau buvo senas ir silpnos sveikatos. Jų jaudinantis susitikimas tarsi nutiesė tiltą per pusę amžiaus trukusį skausmą. Jie pagaliau pasidalijo tiesa apie perimtus laiškus, kartu apraudojo mirusius draugus ir suprato, kad nepaisant visų melų bei prabėgusių dešimtmečių jų draugystės ryšys niekada iš tiesų nebuvo nutrūkęs.
Po mėnesio Tommy ir Ray vaikai susitiko su Haroldu bei Nicku, kad drauge surinktų išbarstytas jų bendros istorijos daleles. Prie Nicko lovos jie sudėjo seną raudoną žvejybos masalą, kompasą, išdrožtą žuvelę ir tą patį jaunystės laikų kišeninį peiliuką. Galiausiai Haroldas nusinešė peiliuką atgal prie ežero, pirštais perbraukė per išblukusias inicialų raides ant senojo suoliuko ir pirmą kartą po daugybės metų pajuto ramybę, žinodamas, kad jo draugai niekada nebuvo jo pamiršę.