1898 metais Marija da Luz Fereira (Maria da Luz Ferreira), 63-ejų metų našlė, prarado viską. Vyras mirė prieš dvejus metus, jos nedidelis namas buvo parduotas skoloms padengti, o trys vaikai išsisklaidė po šalies pietus, negalėdami jai padėti. Liko viena ir neviltyje, ji sutiko dirbti bet kokį darbą ūkiuose Alentežo gilumoje, net tą, nuo kurio visi kiti atsisakydavo.

Santa Ritos dvaro (Santa-Rita), senos Mendesų (Mendes) šeimos valdos, savininkas buvo Žoao Mendes da Silva (João Mendes da Silva), 58-erių metų vyras, netekęs žmonos prieš penkerius metus. Jis valdė žemę griežta, bet teisinga ranka. Skirtingai nei daugelis didelių regiono žemvaldžių, jis mokėjo darbininkams laiku ir jų nespaudė, bet buvo žinomas dėl savo uždaros, tylios prigimties. Neišversta informacija: Dekoratyviniai šuliniai, Moterų sveikata, Pagyvenusių žmonių priežiūra, Drabužiai moterims, Medicinos paslaugos, Pagalba pagyvenusiems žmonėms, Siurbimo įranga, Apšvietimo valdymas, Istorinės ekskursijos, Šulinių valymo paslaugos. Valdų pakraštyje, prie pat miško, stovėjo senas šulinys, kuriuo niekas nesinaudojo. Buvo kalbama, kad jis prakeiktas. Prieš dešimtmečius ten nuskendo tarnaitė, ir darbininkai prisiekė, kad naktimis girdėjo aimanas. Šulinys buvo uždarytas ir užklotas senomis lentomis.

Marija da Luz netikėjo prakeiksmais; alkis ir šaltis ją gąsdino kur kas labiau. Ji atvyko į Santa Ritą prieš tris dienas. Žoao reikėjo žmogaus, kuris išvalytų apleistus sklypus – sunkaus darbo, nuo kurio vyrai atsisakydavo. Neišversta informacija: Senų namų restauravimas, Pensionatai pagyvenusiems žmonėms, Pagalba pagyvenusiems žmonėms, Šulinių valymo paslaugos, Vergovės istorijos kursai, Vanduo, Knygos apie genealogiją, Drabužiai moterims, Antikiniai dokumentai, Metalo detektoriai. Trečios dienos rytą Žoao priėjo prie jos. — Pačiame sklypo gale, prie miško, — pasakė jis žemu balsu, — yra senas šulinys. Jis apleistas. Noriu, kad viską ten išvalytum ir pažiūrėtum, ar galima jį atnaujinti. Jei susidorosi, sumokėsiu papildomai.

Žodis „papildomai“ Marijai nuskambėjo kaip muzika. Ji paėmė įrankius ir nuėjo į nurodytą vietą. Šulinys iš tašyto akmens buvo apžėlęs, užverstas piktžolėmis ir supuvusiomis lentomis. Jai prireikė trijų valandų, kad išvalytų teritoriją. Kai darbas buvo baigtas, ji žvilgtelėjo į vidų: apačioje žiojėjo gili, drėgna tamsa. Ji metė akmenuką ir išgirdo tolimą šlakštelėjimą.

Ji nusprendė nusileisti ir patikrinti vandenį. Pririšo storą virvę prie medžio, uždegė lempą, prisegė ją prie juosmens ir, pasitikėdama Dievu, pradėjo leidimąsi. Virvė degino nuospaudų nusėtas delnus, rankos drebėjo. Nusileidusi maždaug dvidešimt metrų, kojomis palietė kažką kieto. Tai buvo ne vanduo, o akmeninė platforma. Ir tai buvo ne natūrali atbraila – kažkas ją specialiai pastatė. Akmens sienoje priešais ji pamatė angą: praėjimą, vedantį į uoloje iškirstus laiptus, nusileidžiančius dar giliau. Baimė ir smalsumas kovojo jos krūtinėje. Ant pirmojo laiptelio buvo išraižyti žodžiai: „Kas leidžiasi – neša paslapties naštą“. 63-ejų metų, praradusi viską, ko jai reikėjo bijoti? Ji padėjo koją ant laiptelio.

Ji nusileido maždaug penkiasdešimt laiptelių ir atsidūrė lygioje akmeninėje patalpoje. Pakėlusi lempą, pamatė centre didelę medinę skrynią, uždarytą surūdijusia spyna. Šalia – mažesnė skrynia ir krūvos pageltusių popierių. Marija pakėlė vieną lapą. Tai buvo įrašai: vardai, datos, sumos. Jai prireikė kelių sekundžių, kad suprastų. Tai buvo slapta laikomų darbuotojų registrai – bet visos datos buvo jau po vergovės panaikinimo. Mendesų šeima toliau laikė žmones nelegalioje vergovėje. Įrašuose buvo išvardintos bausmės, o daugelio puslapių pabaigoje buvo pastaba: „palaidotas valdų gilumoje“. Ten buvo dešimtys vardų: vyrai, moterys, vaikai – mirę ir slaptai palaidoti Santa Ritoje. Per nugarą perbėgo šaltis. Tada ji pamatė mažąją skrynią. Ji buvo neužrakinta. Marija atidarė ją drebančiomis rankomis. Viduje žibėjo auksas ir brangenybės. Širdis ėmė plakti greičiau. Ji galėjo pasiimti viską, išeiti, nusipirkti namą ir gyventi oriai. Gundymas buvo didžiulis. Bet jos žvilgsnis vėl nukrito ant popierių. Šis auksas buvo gautas kraujo kaina. Kiekviena moneta – kažkieno skausmas ir mirtis. Ji užsimerkė, ašaros tekėjo per raukšlėtus skruostus. Marija numetė monetą ir uždarė skrynią. Ji negalėjo jo pasiimti. Ji įsidėjo kelis dokumentus į sijono kišenę, paėmė lempą ir pradėjo sunkų kopimą. Išlipusi iš šulinio, sukniubo ant kelių, drebėdama.

Ji rado Žoao didelio namo galerijoje. — Senjor Žoao, — pasakė ji drebančiu balsu, — aš kažką radau šulinyje. Jis susiraukė. — Ką tiksliai? — Viduje yra laiptai. Jie veda į olą. Žoao veidas išblyško. — Jūs leidotės? — Taip. Ir mačiau štai ką. Marija ištiesė jam popierius. Žoao beveik išplėšė juos iš jos rankų. Jo akys prabėgo per eilutes. Spalva dingo nuo jo veido. — Dieve mano… — pašnibždėjo jis. — Aš nežinojau. Prisiekiu, aš nežinojau. Neišversta informacija: Teisinės konsultacijos, Dekoratyviniai šuliniai, Vandens valymas, Kasimo įrankiai, Pagalba namuose, Sveikatos prekės, Metalo detektoriai, Senovinės skrynios, Moteriški aksesuarai, Pagalba pagyvenusiems žmonėms. Jis jai paaiškino, kad jo senelis buvo žiaurus žmogus, o tėvas, prieš mirtį, liepė niekada neliesti šulinio: „praeitis turi būti palaidota“. — Ir kas dabar? — paklausė Marija. Jis pažvelgė į ją ryžtingai. — Tai, kas teisinga. Aš iškviesiu valdžios atstovus. Šie nusikaltimai negali likti paslėpti. Šie žmonės nusipelno oraus palaidojimo.

— Jūs suprantate, ką tai reiškia jums? Jūsų pavardei? — Suprantu. Tai reiškia mano vardo pabaigą. Bet mano senelis buvo monstras, o tėvas – bailys, kuris viską slėpė. Aš nebūsiu nei vienas, nei kitas. Marija pajuto jam pagarbą. Ji papasakojo apie auksą. Žoao linktelėjo: jis naudos jį, kad surastų palikuonis arba atlygintų bent dalį žalos. — Jūs galėjote pasiimti auksą ir išeiti, — pasakė jis. — Kodėl man pasakėte? — Nes žinau, kas yra kančia, — atsakė Marija. — Šie žmonės nusipelnė, kad kas nors už juos kovotų. Kitos savaitės buvo audringos. Valdžios atstovai rado septyniolika bevardžių kapų. Žoao panaudojo auksą, kad visiems surengtų oriai laidotuves, ir pastatė nedidelį kapinių sklypą dvaro pakraštyje.

Šiuo neramiu metu Žoao ir Marija daug bendravo. Dvi vienišos sielos, dalijusios savo netekties istorijas. Po dviejų mėnesių po radinio, sėdint galerijoje, Žoao prabilo. — Šis dvaras per didelis vienam žmogui, — pasakė jis. — Jūs esate gera, sąžininga ir drąsi moteris. Aš norėčiau, kad pasistumėtumėte… kaip mano žmona. Marija nustebo. Ištekėti 63-ejų metų? — Tai nebūtinai dėl meilės, — paskubėjo pridurti jis. — Galima dėl kompanijos. Aš duosiu jums namus ir orumą. Jūs – savo buvimą. Mes galime rasti ramybę kartu. Marija pagalvojo apie alternatyvą: grįžti į skurdą ir vienatvę. — Aš sutinku, — tyliai pasakė ji. Jie susituokė po savaitės, per paprastą ceremoniją. Marijos gyvenimas pasikeitė. Ji tapo ne darbininke, o žmona. Ji įgijo vietą prie stalo, teisę į balsą ir, pirmą kartą per ilgus metus, orumą.

Palaipsniui ši santuoka iš išskaičiavimo virto kažkuo visiškai kitu. Maži gestai, ilgi pokalbiai saulėlydyje, rankos, kurios rasdavo viena kitą. Tai nebuvo jaunystės aistra, o kažkas tvirtesnio: artumas, pagarba ir brandi meilė, išaugusi iš pasidalinto skausmo. Žoao užsandarino šulinį visam laikui. „Šiuos žmones mes prisiminėme“, — pasakė jis. — „O visus kitus tegul palaidoja žemė.“ Praėjo dešimt metų. Marija, kuriai dabar 73-eji, ir Žoao, kuriam 68-eri, sėdėjo galerijoje. — Ar žinai, apie ką aš kartais galvoju? — pasakė Žoao, paimdamas Mariją už raukšlėtos rankos. — Kad visas blogis, kurį padarė mano senelis giliai po žeme, galiausiai atvedė prie kažko gero. Jis atvedė tave į mano gyvenimą. Marija suspaudė jo ranką. — Tai ne blogis, Žoao. Tai Dievas, kuris panaudojo tiesą, kad viskas ištaisytų. Šie žmonės nusipelnė atminties, o mes… mes nusipelnėme antro šanso. — Aš tave myliu, Marija da Luz, — pasakė jis, ir jo akys sužibo. — Žinau, viskas prasidėjo kaip susitarimas, bet tapo tikra. — Aš tave irgi myliu, Žoao, — nusišypsojo ji. — Ir kiekvieną dieną dėkoju Dievui už tai, kad nusileidau į tą šulinį. Kai Marija mirė, būdama 81-erių, Žoao palaidojo ją ypatingame dvaro kampelyje, su vaizdu į laukus, kuriuos ji taip mylėjo. Jis prisijungė prie jos po trejų metų. Marijos anūkai paveldėjo Santa Ritą ir išsaugojo atminimą apie savo močiutę – moterį, kuri 63-ejų metų, likusi be nieko, nusileido slaptais laiptais ir rado ten ne tik siaubingą paslaptį, bet ir antrą šansą gyvenimui.