Kitą rytą anksti atvykusi prie Franko namų, Laura pagaliau surado savo sūnų. Nathanas stovėjo dirbtuvėse vilkėdamas seną mirusio tėvo darbinę striukę, o jo drabužiai ir rankos buvo nusėti pjuvenomis. Motinai pareikalavus paaiškinimo, vaikinas prisipažino, kad visus tuos savaitgalius kartu su Cole’u padėjo seneliui tvarkyti namus ir dirbtuves prieš persikraustymą į mažesnį būstą. Tačiau tikroji jų slaptų apsilankymų priežastis slypėjo Franko dirbtuvėse. Ten stovėjo nebaigtas medinis supamasis krėslas, kurį Michaelas buvo pradėjęs gaminti savo dar negimusiam sūnui. Sužinojęs, kad senelis ketina parduoti namą, Nathanas išsigando, jog šis ypatingas tėvo palikimas gali būti prarastas. Todėl jis kartu su Cole’u ir Franku slapta praleido daugybę savaitgalių restauruodamas krėslą ir stengdamasis užbaigti tai, ko tėvas nespėjo padaryti. Vaikinas nedrįso apie tai pasakyti mamai, nes žinojo, kaip skaudžiai ji reaguoja į bet kokį Michaelo paminėjimą, ir bijojo, kad ji uždraus jam tęsti šį darbą.
Iš pradžių šis atradimas sukėlė itin skaudų šeimos konfliktą. Laura griežtai priekaištavo Frankui, kad šis du mėnesius padėjo berniukams slėpti tiesą nuo tėvų. Ji taip pat pareikalavo, kad Nathanas prisiimtų atsakomybę už tai, jog į melą įtraukė ir savo draugą Cole’ą. Kol bus atkurtas pasitikėjimas, moteris laikinai uždraudė sūnui nakvoti ne namuose. Tačiau stovėdama dirbtuvėse ir pirštais braukdama per kruopščiai nušlifuotą supamojo krėslo medieną, Laura pamažu suvokė skaudžią tiesą apie save. Bandydama apsisaugoti nuo sielvarto ir vengdama visko, kas primindavo mirusį vyrą, ji netyčia atstūmė savo sūnų. Nathanas troško išgirsti istorijų apie tėvą, prisiliesti prie jo paliktų daiktų ir išsaugoti ryšį su žmogumi, kurio veidas bei balsas jo atmintyje pamažu blėso. Laura suprato, kad jos tyla, nors ir kilusi iš skausmo, neleido sūnui savaip išgyventi netekties.
Pasiryžusi atkurti artumą su sūnumi, Laura grįžusi namo pagaliau atidarė dėžę su Michaelo asmeniniais daiktais, kuri daugelį metų buvo laikoma uždaryta. Pirmą kartą po ilgo laiko ji kartu su Nathanu vartė senas fotografijas, dalijosi juokingais prisiminimais apie vyrą ir pasakojo istorijas, kurių sūnus anksčiau nebuvo girdėjęs. Kitą savaitgalį Laura pati nuvyko su Nathanu pas Franką, kad padėtų išsaugoti kuo daugiau šeimos prisiminimų prieš seneliui išsikraustant. Jie kartu fotografavo dideles darbastalio dalis, rinko smulkius Michaelo paliktus daiktus, tarp jų ir medinį stalčių su išraižytais jo inicialais. Galiausiai visi drauge padengė rankomis pagamintą supamąjį krėslą paskutiniu apsauginės apdailos sluoksniu. Šis bendras darbas tapo kur kas daugiau nei paprastu baldų restauravimu. Jis padėjo šeimai pamažu užgydyti senas nuoskaudas, atkurti nutrūkusius ryšius ir išmokti atviriau bei nuoširdžiau kalbėtis apie savo jausmus.
Praėjus trims savaitėms, visiškai restauruotas supamasis krėslas jau stovėjo garbingoje vietoje Lauros ir Nathano svetainėje. Frankas sėkmingai įsikūrė naujuose namuose, o Nathanas ir Cole’as stengėsi susigrąžinti visišką tėvų pasitikėjimą – kasdien sakydami tiesą, laikydamiesi susitarimų ir visada atsiliepdami į telefono skambučius. Vieną vakarą Laura su sūnumi sėdėjo svetainėje ir prisiminė įvairius Michaelo bandymus ką nors pagaminti savo rankomis. Kai kurie jo projektai būdavo tokie nevykę, kad abu negalėjo sulaikyti juoko. Kartais juoką pakeisdavo ašaros, tačiau dabar jie nebesistengė slėpti nei liūdesio, nei šiltų prisiminimų. Michaelo atminimo saugojimas daugiau nebebuvo slapta veikla senelio dirbtuvėse ar skausminga tema, kurios reikėjo vengti. Tai tapo bendru šeimos keliu, padėjusiu mamai ir sūnui vėl suartėti ir suprasti, kad meilė išėjusiam žmogui gali juos ne išskirti, o suvienyti.