Kai tą vakarą peržengiau ponios Helovėj durų slenkstį, maniau, kad tik pamaitinsiu alkaną katę. Ko tikrai nesitikėjau – tai atrasti, kad ši užsidariusi kaimynė, apie kurią visi šnabždėjosi, septintajame dešimtmetyje buvo garsi džiazo dainininkė, nutildyta smurtaujančio vyro ir besislapsčiusi dešimtmečius. Tą akimirką, kai ji pažvelgė į mane, sugriebė už riešo ir paprašė pasirūpinti jos kate, supratau, kad patekau į istoriją, kur kas didesnę, nei kas nors Klevų gatvėje galėjo įsivaizduoti.
Ateinančiomis savaitėmis lankiau ją kasdien – nešiau sriubą, padėjau atlikti terapijos pratimus ir maitinau Melodiją, jos rusvą dryžuotą katę. Senas pianinas jos svetainėje tapo tiltu tarp mūsų, ir aš suvokiau, kad po trapia, vieniša išore slypėjo genialumo ir skausmo kupinas gyvenimas, kurio niekas niekada nematė. Jos istorija skleidėsi pamažu: pavogta šlovė, atskirta dukra, dešimtmečiai praleisti tyloje.
Tada atėjo žinia, sukrėtusi mane iki širdies gelmių. Jos dukra nebuvo mirusi, kaip visi manė – ji išėjo, kupina pykčio bei atstumo, ir susikūrė savo gyvenimą. Ponia Helovėj niekada nežinojo, kad turi anūkę. Drebančiomis rankomis ji padavė man popieriaus skiautę su paskutiniu žinomu adresu, ir aš pajutau man tekusią atsakomybės naštą.
Po kelių savaičių mes nuvežėme ją į dukters namus. Susitikimas buvo tikras ir jausmingas. Į dienos šviesą iškilo ilgus metus kauptas skausmas, baimė ir nesusipratimai, tačiau pamažu, padedant anūkės gerumui ir dukters drąsai, sienos pradėjo griūti. Ponia Helovėj pagaliau galėjo ištarti žodžius, kuriuos nešiojosi širdyje dešimtmečius: kad ji niekada nenustojo jos mylėti.
Po dviejų savaičių ponia Helovėj ramiai iškeliavo anapilin. Per jos laidotuves skambėjo jos muzika, susirinko šeima, o aš supratau, kad paprastas poelgis – pagalba katei – iškėlė į šviesą talento, drąsos ir meilės palikimą. Kartais būti geru kaimynu reiškia daugiau nei tik pamojuoti – tai reiškia žengti į kito žmogaus istoriją ir padėti jam rasti ramybę, atpirkimą bei ryšį.