Ūsaitis, buvęs benamis katinas su išskirtiniu charakteriu, užmezgė retą ir gilią ryšį su vienu iš slaugos namų gyventojų – ponų Delano. Kiekvieną rytą, be išimčių, Ūsaitis ieškodavo jo, šokdavo jam ant kelių ir susisukdavo pažįstamoje vietoje, kad praleistų ramias draugystės akimirkas. Nors katinas buvo žinomas tuo, kad toleruodavo labai mažai kitų žmonių, jo ryšys su ponų Delano buvo neabejotinai gilus ir švelnus, kas stebino darbuotojus, kasdien matančius šį jų ritualą. Jų neverbalinis supratimas tapo brangia kasdienybės dalimi – tylia liudijimo apie stiprią žmogaus ir gyvūno draugystę.

Kai ponas Delano ramiai mirė miegodamas, slaugos namai panirbo į tylų gedulą. Ūsaitis taip pat, regis, pajuto netektį; kitą rytą jį rado susisukusį ant dabar jau tuščios pono Delano lovos – be jokio judesio, susimąsčiusį. Jo įprasta energija ir gyvybingumas dingo, juos pakeitė liūdnas tylėjimas. Tą pačią dieną, tvarkydami pono Delano daiktus, darbuotojai rado seną nuotrauką stalčiuje. Joje jaunystėje užfiksuotas ponas Delano, laikantis juodai baltą kačiuką. Ant nuotraukos nugarėlės buvo išblukęs užrašas: „Mano berniukui, visada laukiančiam.“ Panašumas tarp kačiuko nuotraukoje ir Ūsaičio buvo nepaprastas – ir labai jaudinantis.

Sekančiomis dienomis Ūsaitis klajojo be tikslo koridoriais, beveik nevalgė ir vengė glėbesčiojimo, tarsi būtų praradęs ne tik draugą, bet ir gyvenimo prasmę. Tačiau vieną vakarą viskas pasikeitė. Ūsaitis, neįprastai budrus, šoko prie slaugos namų durų, kur stovėjo jaunas vyras, nedrąsiai žvelgiantis į vidų. Darbuotojų nuostabai, Ūsaitis išleido gilų, murmantį garsą – pirmą džiaugsmo ženklą nuo pono Delano mirties – ir meiliai patrintėsi į vyro ranką, tarsi sveikindamasis su seniu draugu.

Svečią, Danielių, jis pristatė kaip pono Delano anūką. Jis paaiškino, kad skubėjo į slaugos namus, sužinojęs apie senelio mirtį, tikėdamasis rasti „ką nors, kas dar primintų namus.“ Pamačius Ūsaitį, pažintis buvo akimirksniu. Danielius atskleidė, kad vaikystėje turėjo kačiuką, vardu Skautas, kuris prieš daugelį metų pabėgo – tai buvo jo pirmasis augintinis, kurį padovanojo senelis. Pakėlęs seną nuotrauką, kur jis pats su Skautu, panašumai buvo akivaizdūs: tas pats juodai baltas kailis, tos pačios ryškios žalios akys.

Tą naktį tarp Ūsaičio ir Danieliaus užsimezgė nenurodytas supratimas. Švelniu miauksėjimu ir pažįstamu glamonėjimu Ūsaitis aiškiai parodė savo sprendimą – jis eis su Danieliumi. Katinas, kuris kadaise priklausė ponui Delano, kuris grįžo ir ištikimai laukė, dabar rado kelią atgal pas šeimą. Ši jautri pilno rato istorija primena, kad meilė neišnyksta su laiku ar atstumu – ji tyliai ir kantriai laukia tinkamo momento sugrįžti namo.