Spalis. Šaltas vėjas daužosi į stiklą, koridoriuje kvepia chloru, jodu ir viltimi. Ligoninė nemiega – kažkur žvanga lašelinės, kažkas šnabžda maldas, kažkas tiesiog laukia. Pačioje tolimiausioje palatoje, kur nuo lubų laša vanduo į surūdijusį indelį, guli septynerių metų mergaitė. Maša. Plonytė, su permatoma oda ir susivėlusiais blakstienomis. Ji dreba, lyg rudens lapas vėjyje. Ant jos didžiulis ligoninės chalatas, surištas mazgu, ir tvarstis ant plono riešo.

– Tė… ti… – iškvėpia ji. Bet tėčio nėra. Jis išvažiavo prieš savaitę „į Maskvą reikalais“. Pažadėjo greitai grįžti. Maša laukė. Skaičiavo dienas, valandas, minutes.

Šalia jos – tik moteris. Šalta, be kvapo ir šilumos. Balti plaukai, tiesi laikysena, žvilgsnis – kaip ledas. Naujoji tėvo žmona. Ta, kuri telefonu vadino Mašą „saulute“. O gyvenime – tiesiog erzinosi nuo kiekvieno jos įkvėpimo. – Vėl pradedi? – pavargusiai meta ji, net neatitraukdama akių nuo ekrano. – Tau viską skauda, tau viskas blogai. Išsigalvoji. Maša susiraukia. Pilvas maudžia, lyg viduje kažkas sugniaužė kumštį. Ji bando kvėpuoti – bet oras nepadeda. – Gerk, – sako moteris, pildama sultis. – Gal palengvės. Maša bando atsigerti, išlieja. Lipni srovelė nuteka per patalynę. – Nusivalyk už save, – šaltai meta pamotė. – Nesi ponia.

Ir staiga žingsniai. Greiti, užtikrinti. Slaugytoja – apie keturiasdešimt, su pavargusiu veidu ir geromis akimis. Ant vardo kortelės: Klavdija Ivanovna. – Kas čia pas mus? – prisėda ji, padeda delną ant mergaitės kaktos. Karšta. Per karšta. Patikrina pilvą – kietas, lyg akmuo. – Kiek laiko skauda? – Nuo nakties, – vos girdimai dejuoja Maša. – Nuo ryto, – įsiterpia pamotė. – Jai tiesiog isterija. Klavdija pakelia akis į moterį. Lėtas, šaltas žvilgsnis, su ta pačia patirtimi, kuri netoleruoja melo. – Kas jūs jai būsite? – Jos tėvo žmona. – Aišku, – tyliai sako Klavdija ir jau renka numerį. – Įtarimas dėl apendicito. Skubiai pas gydytoją. Bet staiga Maša atmerkia akis. Lūpos dreba. Ir šnabždesiu, vos girdimai, lyg patikėdama baisią paslaptį: – Mama… ji kažką įpylė į sultis… Klavdija sustingsta. Oras tarsi išmirė. – Ką pasakei, mieloji? – Į sultis… balto… kartaus… Pamotė atsitraukia. – Ji kliedi! Jai karštis! – šaukia ji, bet balsas dreba. Klavdija paspaudžia pavojaus mygtuką. – Skubiai gydytoją! Įtarimas dėl apnuodijimo! – Turiu paskambinti vyrui, – bando išeiti moteris. – Stovėti. – Jūs neturite teisės! Bet durys užsidaro.

Klavdija lieka su mergaite viena. – Maša, laikykis, girdi? Neužmigk. – Tėti… padėk… – Dabar, mieloji. Dabar… Įbėga gydytojai, neštuvai, sanitarai. – Mergaitė, 7 metai, apnuodijimas, galimas apendicito plyšimas, įvesti zondą! Klavdija atsitraukia į kampą, prispaudžia ranką prie lūpų. Po minutės koridorius užsipildo klyksmais, neštuvų dundėjimu. Ji renka policijos numerį: – Vaikų skyrius, įtarimas dėl tyčinio apnuodijimo. Moteris, šviesūs plaukai, žalios kelnės, paliko palatą. – Priimta, ekipažas išvyko, – atsako balsas.

Operacija truko dvi valandas. Visą tą laiką Klavdija sėdėjo ant kėdės prie lango, nejudėdama. Galvoje – tik viena: „Kad tik spėtų“. Kai policininkai vedė pamotę, ta šaukė: – Tai klaida! Ji meluoja! – Įtariamoji prisipažino, – sausai pasakė tyrėjas vėliau. – Įbėrė migdomųjų. Norėjo atsikratyti mergaitės dėl palikimo.

Rytas. Saulė prasiskverbia pro žaliuzes. Maša guli po lašeline, išblyškusi, bet gyva. – Kur ji? – įbėga tėvas. Veidas pilkas, akys – kaip pelenai. – Čia. Gyva, – atsako Klavdija. – Dabar viskas priklauso nuo jūsų. Jis atsisėda šalia, paima mažytę ranką į savąją. – Atleisk man, Mašytė. Aš nemačiau… – Daugiau neišvažiuok, – šnabžda ji. – Niekada. Aš šalia. Klavdija tyliai šypsosi, žiūrėdama, kaip tėvas glosto dukrai plaukus. – Ji pasakė, kad aš ją išgelbėjau, – sako ji tyliai. – Ne, – atsako Klavdija. – Ji pati save išgelbėjo. Tiesiog jūs išgirdote.

Po trijų dienų palatoje – šviesa, juokas, obuolių ir šviežių gėlių kvapas. Maša skaito knygą balsu. Tėvas juokiasi pirmą kartą per ilgą laiką. Kai Klavdija praeina pro šalį, jis pakelia žvilgsnį: – Ačiū. Jūs išgelbėjote mano dukrą. – Ne aš, – atsako ji. – Tiesiog kažkas turėjo patikėti vaiku. Ji eina koridoriumi pas naujus pacientus. Ir pirmą kartą per daugelį metų jaučia lengvumą. Kartais, norint išgelbėti gyvybę, reikia tiesiog išgirsti, kai šnabždama tiesa.