Nors dvynukų gimimas dažniausiai yra džiaugsmo priežastis, sužinojimas, kad jie bus suaugę, gali paversti šią laimę bauginančiu išbandymu būsimiems tėvams. Ši sunki realybė tapo labai asmeniška Heather ir Riley Delaney, kai jie sužinojo, jog jų dvynės dukrelės gims suaugusios galvomis. Situaciją dar labiau apsunkino tai, kad mergaitės gimė dešimčia savaičių per anksti, atliekant skubų Cezario pjūvį, ir svėrė vos po du svarus. Erin ir Abbey – taip buvo pavadintos mergaitės – turėjo itin retą būklę, vadinamą „kraniopaginiais suaugusiais dvyniais“, kuri pasitaiko tik šešiems atvejams iš dešimties milijonų dvynukų gimimų.

Mergaičių situaciją dar labiau apsunkino tai, kad jos dalijosi ne tik oda, bet ir svarbiais kraujagyslių bei smegenų audiniais, todėl bet kokia atskyrimo operacija buvo itin rizikinga. Dėl ankstyvo gimimo ir trapios sveikatos, operacija buvo atidėta beveik metams. Per tą laiką chirurgai atsakingai ruošėsi sudėtingai procedūrai. Ilgai laukta operacija truko net keturiolika valandų ir tapo reikšmingu medicinos pasiekimu – viena iš ankstyviausių sėkmingų kraniopaginių dvynių atskyrimų istorijoje.

Tačiau atskyrimo operacija nebuvo medicininio kelio pabaiga. Erin ir Abbey vėliau laukė papildomos operacijos bei procedūros, kad būtų atstatytos trūkstamos kaukolės dalys. Be to, dėl to, kad būdamos suaugusios negalėjo nei vaikščioti, nei ropoti, joms reikėjo intensyvios kineziterapijos, siekiant sustiprinti kojas ir išmokti pagrindinių motorinių įgūdžių. Ši visa patirtis, nors ir buvo baisi ir varginanti Heather ir Riley, galiausiai atvėrė naują jų šeimos gyvenimo etapą.

Praėjus daugiau nei metams po atskyrimo, Heather ir Riley džiaugiasi rezultatais. Operacija jiems suteikė neįkainojamą galimybę skirti individualų dėmesį kiekvienai dukrai – tai džiaugsmas, kurį jie labai vertina. „Nors kelias buvo ilgas ir pilnas iššūkių, Riley ir aš esame be galo laimingi matydami, kaip puikiai sekasi mūsų mergaitėms“, – sakė Heather Delaney, apžvelgdama jų sunkią, bet prasmingą kelionę.

Šiandien Erin ir Abbey apibūdinamos kaip laimingos, energingos mažylės, kurios džiaugiasi gyvenimu. Jų tėvai aktyviai dalijasi mergaičių istorija, siekdami ne tik paremti savo dukras, bet ir įkvėpti vilties kitoms šeimoms, susiduriančioms su sudėtinga suaugusių dvynių realybe. Jų kelias yra stiprus liudijimas apie medicinos pažangą, tėvų ryžtą ir žmogaus dvasios stiprybę įveikiant nepaprastus išbandymus.