Miškas Michailui visada buvo ramybės vieta. Išėjęs į pensiją, jis dažnai ten eidavo – tiesiog vaikščioti, klausytis paukščių, laisvai kvėpuoti. Tačiau tą liepos vakarą įprastas takas atvedė jį prie susitikimo, kuris viską pakeitė. Iš krūmų tiesiai priešais jį iššoko vilkas. Didelis, pilkas, gintarinėmis akimis. Michailas sustingo – širdis nukrito į kulnus. Bet žvėris neurgė. Jis nepuldinėjo. Jis stovėjo, sunkiai kvėpuodamas, ir žiūrėjo… lyg prašytų. Paskui lėtai pasisuko ir nuėjo gilyn į mišką, vis atsigręždamas – lyg kviesdamas sekti.

– Ką tu nori man parodyti?… – sušnabždėjo Michailas, pats nesuprasdamas, kodėl seka paskui plėšrūną. Po kelių minučių jis pamatė: žolėje, tarp šaknų, gulėjo vilkiukas. Mažas, išsekęs, su koja, įstrigusia senuose surūdijusiuose spąstuose. Iš skausmo žvėrelis net nesuinkštė – tik drebėjo, žiūrėdamas į Michailą didžiulėmis, nevilties pilnomis akimis. „Aš esu gydytojas. Ir negaliu išeiti.“

Michailas nusiėmė nuo peties striukę, atsargiai uždengė vilkiuką, kad šis neišsigąstų, ir išlaisvino letenėlę. Surūdijęs metalas sutraškėjo, o kraujas nukrito ant žemės. Jis suprato: jei nepadės – mažylis žus. Ir senukas nunešė vilkiuką namo. Ten, mažoje trobelėje kaimo pakraštyje, prasidėjo ilgos rūpesčio savaitės: tvarstymas, pienas iš pipetės, mėsos sultinys. Vilkiukas iš pradžių urgė, paskui priprato, o netrukus ėmė tyliai prisiglausti prie žmogaus kojos. Michailas jį pavadino Pilkiu. Kai letena sugijo, Michailas suprato: laikas. Jis išvedė Pilkį į mišką ir tiesiog pasakė: – Tu stiprus. Gyvenk. Vilkas pažvelgė į jį, tarsi įsimindamas, o paskui dingo tarp medžių. Senukas manė, kad daugiau jo niekada nebepamatys.

Praėjo keli mėnesiai. Vieną vasaros dieną Michailo anūkas, aštuonmetis Saša, išėjo į mišką uogauti ir negrįžo. Senukas puolė ieškoti, šaukė, bėgiojo, uždusęs. Balsas užkimo, širdis plakė taip, lyg būtų pasiruošusi iššokti. Ir staiga – šlamesys už nugaros. Michailas atsisuko ir sustingo. Iš tankmės išėjo vilkas. Tas pats. Šlubčiojo ant pažįstamos letenos. Pilkis stovėjo ir žiūrėjo – ramiai, užtikrintai. Paskui pasisuko ir nuėjo į priekį, neatsigręždamas. Michailas suprato: kviečia. Po kelių minučių jis išgirdo – vaikišką verksmą. Saša sėdėjo po egle, visas ašarotas ir apdraskytas, bet gyvas. Kai senukas pribėgo, vilkas jau dingo. Tik letenų pėdsakai ant drėgnos žemės priminė, kad jis čia buvo.

Gėris sugrįžta Nuo tada Michailas dažnai eina ta pačia trasa. Kartais jam atrodo, kad iš tolo jį stebi gintarinės akys. Ne priešas, ne žvėris – draugas. Jis išgelbėjo vilką. O vilkas – išgelbėjo jo anūką. Gėris nedingsta. Jis tiesiog laukia savo valandos, kad sugrįžtų. Net jei sugrįžta iš miško.