Įprastas pasivaikščiojimas miške galėjo baigtis tragedija. Lukas (Lucas), pagyvenęs gydytojas pensininkas, dažnai vaikščiodavo jam pažįstamais takais netoli savo namų. Tačiau tą vasaros dieną jis susidūrė akis į akį su laukiniais vilku.

Plėšrūnas iššoko tiesiai ant takelio. Gintarinėse vyro akyse blykstelėjo baimė – bet kas būtų pagalvojęs, kad tai paskutinės jo gyvenimo sekundės. Bet vilkas nepuolė. Jis sustojo, atidžiai pažvelgė į žmogų ir… pasuko atgal į tankmę, tarsi maldaujantis sekti paskui jį. Daugelį metų Lukas, dirbdamas gydytoju, gelbėjo žmones. Bet tą dieną jam teko išgelbėti laukinį žvėrį.

Jaunas vilkas įkliuvo letena į senus surūdijusius spąstus ir jau nebandė ištrūkti – tik tyliai cypė. Vyras negalėjo praeiti pro šalį: jis atsargiai išlaisvino žvėrį ir nunešė namo, tikėdamasis jį išgydyti. Jis gydė žaizdą, maitino ir stebėjo, kaip jėgos pamažu grįžta plėšrūnui, kurį pavadino Grėjumi (Grey). Vilkas stiprėjo su kiekviena diena, bet vieną kartą dingo – grįžo į laukinę gamtą. Atrodė, kad jų istorija tuo ir baigėsi…

Po kelių savaičių viskas pasikartojo, bet jau iš kitos pusės. Lukaso anūkas, aštuonerių metų Matiasas (Matthias), pasiklydo miške. Senelis beviltiškai šaukė jį, bet berniukas neatsiliepė. Ir būtent tada šalia vėl pasirodė vilkas.

Tai buvo tas pats Grėjus: jis vis dar šiek tiek šlubavo ant išgelbėtos letenos. Žvėris žiūrėjo į Lukasą ir tarsi prašė eiti paskui jį. Vyras nusprendė pasitikėti ir pasekė. Po kelių minučių jie rado berniuką – išsigandusį, bet sveiką. Vilkas dingo taip pat staiga, kaip pasirodė, palikdamas po savęs tik šiltą dėkingumo jausmą ir lengvą žingsnių aidą miško tyloje.

Ši istorija – ne tik pasakojimas apie žmogaus ir žvėries susitikimą. Tai priminimas: gerumas, kartą padovanotas, visada randa kelią atgal, kartais visiškai netikėtu būdu. Net laukinis vilkas gali prisiminti pagalbą ir atsakyti tuo pačiu.

Kartais ryšys tarp žmonių ir gyvūnų pasirodo esąs daug gilesnis, nei esame įpratę manyti.