Danielis, dirbęs sunkiai sergančių vaikų svajonių pildytoju, nė neįsivaizdavo, kad vieną dieną jo praeitis taip netikėtai susidurs su dabartimi. Jo pasaulis apsivertė aukštyn kojomis, kai tarp prašymų jis aptiko Rebeccos – savo jaunystės meilės, prieš dvylika metų staiga dingusios iš jo gyvenimo – paraišką. Vedamas vis dar neišblėsusių jausmų ir kankinančios minties, kad jos dvylikametė dukra Sophie galėtų būti jo vaikas, Danielis sulaužė savo paties taisykles ir nusprendė asmeniškai apsilankyti jų namuose. Nors netrukus suprato, kad nėra biologinis mergaitės tėvas, jis vis tiek jautė stiprų norą padėti sunkumus išgyvenančiai šeimai. Kai Danielis paklausė Sophie, apie ką ji labiausiai svajoja, pirmasis jos noras buvo visai paprastas – vidurnaktį sėdint ant virtuvės grindų valgyti blynus.
Danieliui vis daugiau laiko leidžiant su Sophie ir pildant jos spontaniškus norus, pavyzdžiui, pasivažinėti raudonu kabrioletu, tarp jo ir sergančios mergaitės užsimezgė ypatingas ryšys. Kartu jis vis aiškiau matė, kokią sunkią emocinę naštą nešioja jos motina. Vieną vakarą Sophie pasikvietė Danielį į viršų ir atskleidė savo tikrąjį, visiškai nesavanaudišką norą: ji norėjo, kad jis taptų jos mamos svajonių pildytoju. Mergaitė įteikė jam ranka parašytą sąrašą paprastų, seniai pamirštų džiaugsmų – vėl muzikuoti, pasidažyti lūpas, šokti virtuvėje – ir prisipažino, kad Rebecca, rūpindamasi dukra, visiškai atsisakė savo ankstesnio gyvenimo bei savęs. Sophie bijojo, kad jos sveikatai pablogėjus mama liks visiškai viena ir nebeturės nieko, dėl ko norėtų gyventi toliau.
Pasiryžęs išpildyti mergaitės prašymą, Danielis ėmė nepastebimai grąžinti džiaugsmą į Rebeccos kasdienybę – iš pradžių tiesiog atnešdavo jai geros kavos, o vėliau pakvietė pašokti skambant senai, jiems pažįstamai dainai. Iš pradžių Rebecca priešinosi, nes ją slėgė išdidumas ir kaltės jausmas, tačiau pamažu jos gynybinės sienos pradėjo griūti. Per fotosesiją svetainėje Sophie primygtinai pareikalavo, kad Danielis taip pat stotų prieš objektyvą, todėl visi trys nusifotografavo kartu. Nuotraukoje užfiksuota nuoširdi šiluma pralaužė emocinę sieną, kurią Rebecca buvo stačiusi daugiau nei dešimtmetį. Vėliau tą pačią naktį, kai Sophie užmigo, Danielis pagaliau paklausė Rebeccos, kodėl prieš dvylika metų ji tiesiog nutraukė jų santykius.
Apsipylusi ašaromis Rebecca prisipažino, kad prieš pat mokyklos baigimą išdavė Danielį su bendraklasiu, kuris vėliau paaiškėjo esąs biologinis Sophie tėvas. Prislėgta kaltės ir gėdos dėl to, kad savo poelgiu sugriovė jų bendros ateities planus, ji pasirinko pabėgti, užuot pažvelgusi Danieliui į akis ir pasakiusi tiesą. Nors šis prisipažinimas atgaivino seną skausmą, Danielis suprato, kad Rebecca ir Sophie jam tapo pernelyg brangios, kad leistų praeities klaidoms sunaikinti jų dabartį. Jis pasirinko atleisti, likti šalia jų ir padėti abiem įveikti visus laukiančius išbandymus bei nežinomybę.
Po šešių mėnesių jų gyvenimas jau buvo gerokai pasikeitęs į gera, nes Sophie gydymas pagaliau ėmė duoti viltingų rezultatų. Rebecca vėl paėmė į rankas daugelį metų neliestą gitarą, ir namuose iš naujo suskambo muzika, o kartu ji mažais, bet prasmingais žingsniais pradėjo atkurti santykius su Danieliu. Stebėdama nuo sofos grojančią mamą, Sophie išdidžiai pareiškė, kad Danielis sėkmingai įvykdė kiekvieną jos tikrojo noro punktą. Danielis sutiko ir tuomet suprato, kad padėdamas joms išgyti pats netikėtai gavo tai, ko labiausiai troško visą savo gyvenimą.