Abigeilė visada tikėjo, kad šeimą sukuria meilė. Kai jos sesuo Reičelė ir jos vyras Džeisonas susidūrė su nevaisingumu, Abigeilei labai skaudėjo širdį. Tad kai jie paprašė jos tapti surogatine motina jų biologiniam vaikui, ji sutiko nedvejodama. Jos vyras Lukas palaikė ją, puikiai suprasdamas, kad ši dovana yra kur kas reikšmingesnė už biologiją.
Nėštumas buvo kupinas vilties ir džiaugsmo. Reičelė lankėsi kiekvienoje apžiūroje, išdažė vaiko kambarį, o keturi Abigeilės sūnūs net ginčijosi, kuris bus mėgstamiausias kūdikio pusbrolis. Kiekvienas spyris, kiekvienas etapas vertė tikėti, kad svajonė čia pat – kol gimdymo akimirka sudaužė Abigeilės lūkesčius.
Reičelė ir Džeisonas į ligoninę atvyko praėjus dviem valandoms po to, kai Abigeilė pagimdė. Tą akimirką, kai jie pamatė kūdikį, jų veidai sustingo. „TAI NE TOKS KŪDIKIS, KOKIO TIKĖJOMĖS. MES JO NEPROGNOZAVOME“, – šaukė Reičelė. Šie žodžiai pervėrė Abigeilės širdį tarsi peilis. Džeisonas pridūrė: „Mes norėjome berniuko. Mums reikia sūnaus“. Atrodė, kad meilė staiga tapo sąlyginė, o Abigeilės širdis plyšo iš nevilties.
Tačiau kai kūdikis, vardu Kelė, užmigo jos rankose, Abigeilė žinojo, ką daryti. Ji neleido išankstiniam nusistatymui diktuoti vaiko vertės. Reičelei ir Džeisonui buvo parodytos durys, kol jie nesugebės susitvarkyti su savo nuostatomis, o Abigeilė tyliai nusprendė: jei jos sesuo negali pripažinti Kelės vertės, ji pati ją įsivaikins. Jos širdyje užteko vietos dar vienam vaikui, dar vienai gyvybei, kurią reikia saugoti ir mylėti.
Po kelių dienų Reičelė sugrįžo – pasikeitusi, atgailaujanti ir pasirengusi išmokti būti tokia motina, kokios nusipelnė jos dukra. Kartu, vadovaujant Abigeilei, jos pradėjo iš naujo kurti pasitikėjimą ir šeimą. Kelė – kūdikis, kuris kažkada buvo atstumtas dėl „netinkamos“ lyties – tapo kibirkštimi, parodžiusia visiems, kad šeima yra ne apie lūkesčių pildymą, o apie besąlygišką meilę.