Anna gimė tamsoje. Pasaulis, pilnas spalvų, veidų ir horizontų, jai visada liko už uždarytų durų. Aklumas tapo jos nuosprendžiu nuo pirmojo atodūsio – ir gėda tėvui, išdidžiam dvarininkui, įpratusiam laikyti silpnumą asmeniniu pralaimėjimu. Jis niekada nežiūrėjo į dukrą su švelnumu. Jam ji buvo priminimas apie netobulumą, dėmė šeimos garbei. O kai Annai sukako aštuoniolika, jis, nepaklausęs jos nuomonės, šaltai paskelbė: — Tu ištekėsi už Lukaso, valstiečio iš žemutinio kaimo.

Ne meilė, ne pasirinkimas – tik nuosprendis, ištartas tylinčių tarnų akivaizdoje. Žinia šokiravo visus. Kam turtingam žemvaldžiui atiduoti dukrą – tegul ir aklą – už varguolį be vardo ir žemės? Vieni šnabždėjo, kad tėvas tiesiog nusprendė atsikratyti „naštos“, kiti matė tame įmantrų bausmę už jos aklumą. O pati Anna tyliai nuleido galvą. Paklusnumas buvo vienintelis dalykas, kurio ją išmokė.

Lukaso namas pasirodė esąs mažas, girgždantis nuo vėjo, bet nuostabiai šiltas. Jis kvepėjo duona, šviežiu šienu ir gerumu.

Lukas kalbėjo nedaug, bet kiekvienas jo gestas spinduliavo kantrybe. Jis nesielgė su Anna kaip su nelaiminga – jis kalbėjosi su ja, aprašė saulėlydžio spalvas, debesų linijas, lietaus judesius ant stiklo. — Žiūrėk, — sakydavo jis, — saulė šiandien tarsi ištirpo upėje. Vanduo dabar – kaip auksas. Ir nors Anna nematė šviesos, ji mokėsi ją jausti jo žodžiuose. Vakarais jis skaitydavo jai knygas – tyliu balsu, kuriame skambėjo gyvenimas. Kartais ji pagaudavo save besišypsančią, nematydama kito šypsenos. Taip dėkingumas nepastebimai peraugo į meilę – šiltą, paprastą, kaip pavasario kvapas. Praėjo metai. Kartą į kaimą atvyko gydytojas iš sostinės – žmogus, apie kurį kalbėjo kaip apie stebukladarį. Jis atlikdavo operacijas, grąžinančias regėjimą tiems, kurie visą gyvenimą gyveno tamsoje. Lukas klausėsi pasakojimų sulaikęs kvapą. Ir nepasakęs žmonai nė žodžio, pardavė viską, ką turėjo: arklį, įrankius, net dalį žemės, kad apmokėtų operaciją. Jis dirbo naktimis, kol jo rankos suskilinėjo nuo šalčio, ir tik tada nusprendė papasakoti jai apie savo svajonę – padovanoti jai šviesą.

Anna verkė, maldavo jo to nedaryti. Bet Lukas tik suspaudė jos delną: — Šviesa priklauso tau, Anna. Aš tik padedu jai rasti kelią. Operacija praėjo tyliai, kur kiekvienas judesys atrodė amžinybe. Savaitės atsigavimo buvo kankinamos. Anna gyveno tarp vilties ir baimės – ne tiek prieš šviesą, kiek prieš galimybę ją prarasti. Ir štai vieną rytą, kai į langą prasibrovė pirmasis spindulys, Lukas, sėdėjęs prie jos lovos, pajuto, kaip ji sudrebėjo. Anna praplėtė vokus. Pasaulis pirmą kartą įsiveržė į jos sąmonę – apakinantis, didžiulis, gyvas. Ir tarp tos šviesos ji pamatė Lukaso veidą – paprastą, pavargusį, bet nušviestą gerumo, kokio ji anksčiau nepažinojo. — Taigi, štai koks tu esi, — sušnabždėjo ji, ir ašaros nuriedėjo skruostais, — mano šviesa.

Kai kaimas apie tai sužinojo, žmonės negalėjo patikėti: vargšas valstietis grąžino regėjimą turtingo žmogaus dukrai. O tėvas, išgirdęs apie stebuklą, ilgai stovėjo prie lango, spausdamas rankas į kumščius. Jis suprato, kad, norėdamas atsikratyti gėdos, pats prarado garbę. Jis išleido dukrą ne už varguolio – o už žmogaus retos, tikros kilnumo. Nuo to laiko Anna daugiau nebijojo pasaulio. Ji ėjo laukais, takais, kuriuos anksčiau tik lietė rankomis, – dabar matydama kiekvieną lapą, kiekvieną spindulį, kiekvieną Lukaso žvilgsnį. Ji pažino šviesą, meilę ir tiesą – ne akimis, o širdimi. Ir, žiūrėdama į jį, žinojo: aklumas baigėsi ne tą dieną, kai ji atgavo regėjimą, o tą, kai pirmą kartą išmoko matyti siela.