Sulaukus šešiolikos, mano savarankiškai puoselėjama meilė muzikai tik stiprėjo. Pradėjau domėtis muzikos prodiusavimo studijų programomis, rinkau informacines brošiūras ir svajojau apie ateitį šioje srityje. Tačiau šių planų teko atsisakyti ir susitelkti į įprasto darbo paieškas. Kai man sukako aštuoniolika, ant virtuvės stalo radau raštelį, kuriame buvo nurodyta, kad nuo šiol už savo kambarį privalėsiu kas mėnesį mokėti 250 dolerių nuomą. Taip prabėgo penkeri metai, kupini kasdienių išlaidų ir nesibaigiančių pareigų. Dirbau maisto prekių parduotuvėje, dėliojau produktus į lentynas, mokėjau už automobilio remontą, pirkau naujus darbo batus ir kiekvieną mėnesį ant stalo palikdavau 250 dolerių grynaisiais. Vis dėlto savo svajonės neatsisakiau. Miegamajame pamažu kaupiau muzikos įrašymo įrangą – naudotą mikrofoną, garso sąsają ir garsą izoliuojančias antklodes.
Kai tėvas mirė nuo vėžio, jo ilgametis draugas Frankas man perdavė lipniąja juosta užklijuotą kartoninę dėžę. Jos viduje slėpėsi daiktai, apie kurių egzistavimą nė nenutuokiau. Ten buvo sena odinė liemenė su muzikos grupių antsiuvais, ant kaklo kabinami leidimai patekti į koncertų užkulisius, gitaros mediatoriai, išsaugotos pasirodymų nuotraukos ir mamos portretas. Tarp šių prisiminimų gulėjo ir raktas su pritvirtinta kortele, ant kurios buvo užrašytas adresas. Nuvykęs nurodyta vieta, miesto pakraštyje, netoli pramoninio rajono, radau niekuo neišsiskiriantį, jokių iškabų neturintį pastatą. Raktas tiko jo durims.
Įžengęs vidun, negalėjau patikėti savo akimis. Prieš mane atsivėrė profesionaliai įrengta garso įrašų studija. Sienas dengė tamsios akustinės plokštės, patalpos centre stovėjo didžiulis daugiakanalis garso maišymo pultas, aplink buvo išdėlioti garsiakalbiai, kompiuterių monitoriai, mikrofonai ir gitarų stiprintuvai. Už stiklinės pertvaros stovėjo būgnų komplektas. Ant sienų kabojo seni koncertų plakatai, laikraščių iškarpos su antraštėmis apie pasirodymus teatrų scenose, o netoliese buvo sustatytos elektrinės gitaros, klavišiniai instrumentai ir aukštos kokybės garso sąsajos. Tarp visų šių daiktų pastebėjau ir restauruotą naudotą juodą gitarą, papuoštą sidabrinės žvaigždės lipduku.
Prie kompiuterio radau USB atmintinę su užrašu „Mūsų grupė“. Prijungęs ją, aptikau senus repeticijų vaizdo įrašus, grupės pasirodymų fragmentus ir paskutinį studijoje nufilmuotą vaizdo įrašą. Tačiau didžiausias netikėtumas manęs laukė stalčiuje po garso maišymo pultu. Ten stovėjo medinė dėžutė, kurioje buvo šešiasdešimt popierinių vokų. Ant kiekvieno jų buvo užrašytas mėnuo ir metai, o viduje gulėjo grynieji pinigai. Suskaičiavęs viską supratau, kad bendra suma siekia 15 000 dolerių. Tai buvo lygiai tiek, kiek per penkerius metus buvau sumokėjęs tėvui už kambario nuomą – po 250 dolerių kas mėnesį. Kartu su pinigais gulėjo ir raštelis su ranka užrašytu nurodymu.