Iš pradžių Daša nekreipė į tai dėmesio. Sašai buvo tik kelios savaitės, kai ji pirmą kartą pastebėjo – jam patinka įsiremti veidu į pagalvę. Guli, kaip mažas kamuoliukas, rankytės po krūtine, kojytės pritrauktos, nosis paslėpta. – Žiūrėk, – juokėsi ji, filmuodama vaizdo įrašą. – Mūsų sūnus žaidžia slėpynes! Neišversta informacija: Išsami informacija, gydytojai, gydytojas, gydytojai, pas gydytoją.

Tačiau vėliau, peržiūrint įrašą, juoką pakeitė nerimas. Keturiasdešimt minučių – jokio judesio. Jis tiesiog gulėjo, įsirausęs veidu į čiužinį. – Semionai! Eik čia, – pakvietė ji vyrą. Neišversta informacija: Išsami informacija, gydytojai, gydytojai, gydytojas, pas gydytoją.

Tas išėjo, mieguistas, su kavos puodeliu. – Tiesiog jam taip patogu, Daša. Nesijaudink. Bet ji jaudinosi. Kiekvieną dieną mažylis elgėsi vis keisčiau. Tik padėjus jį – jis susirietė ir slėpė veidą. Net miegodamas. Net kai ji imdavo jį ant rankų. Kai dainavo – nežiūrėjo. Kai juokėsi – nereagavo. Vieną dieną ji suprato: jis nė karto nepažiūrėjo jai į akis. Trečiam mėnesiui baigiantis Daša beveik nemiegojo. Naktimis sėdėjo prie lovelės, įsiklausydama į jo kvėpavimą, bijodama, kad vieną dieną neišgirs. – Kažkas ne taip, – šnabždėjo ji. – Tu tiesiog pavargai, – atsiduso Semionas. Bet jis nematė, kaip Saša krūpčioja nuo šviesos, kaip verkia, jei jį paima kas nors svetimas. Tą dieną Daša nusprendė išvesti sūnų į parką. Gal grynas oras padės. Saulė švelniai lietė žolę, aplink juokėsi vaikai, vaikėsi muilo burbulus. Ji pasodino Sašą ant pledo – jis pakėlė galvą, pažiūrėjo link garsų… ir tuoj pat įsirengė veidu į audinį.

Pro šalį prabėgo šuo, skambėjo varpeliai, kažkas grojo gitara. O Saša – tarsi kokone. Daša pajuto, kaip viduje kyla panika. Vakare ji blaškėsi po svetaines, skaitė svetimas istorijas – „sensoriniai sutrikimai“, „ankstyvieji autizmo požymiai“. Viskas skambėjo baisiai, bet širdis kuždėjo: ne tame esmė. Vėlai naktį, kai sūnus vėl atsigulė veidu žemyn ir nustojo judėti, ji neatlaikė. – Viskas. Aš skambinu gydytojui. Balsas drebėjo: – Mano vaikas visą laiką slepia veidą… Jis nereaguoja, nežiūri, nesišypso. – Atvežkite ryte, – atsakė slaugytoja. – Išsiaiškinsime.

Rytas buvo ilgas, kaip niekada. Automobilyje Daša laikė Sašą ant rankų, neatitraukdama žvilgsnio. Klinikoje juos priėmė iš karto. Jauna gydytoja švelniu balsu atidžiai apžiūrėjo mažylį: patikrino raumenis, akių kontaktą, refleksus. Paskui paėmė barškutį ir pakratė dešinėje. Jokios reakcijos. Kairėje – tyla. – Ar jis kada nors krūpčiojo nuo garsų? – paklausė gydytoja. Daša papurtė galvą. Gydytoja surimtėjo. – Mums reikia patikrinti klausą. Galbūt įgimtas prikurtimas. Šie žodžiai tarsi pramušė orą. – Tai yra… jis negirdi? – išspaudė Daša. – Kol kas nežinome tiksliai. Bet jei vaikas negirdi, jis dažnai užsidaro nuo pasaulio. Slepiasi – ne nuo jūsų, o nuo tylos. Po dviejų valandų viskas paaiškėjo. Rezultatai parodė: dvipusis sensorineuralinis prikurtimas. Sunkus. – Bet jūs atvykote laiku, – pasakė gydytoja. – Mes galime padėti. Svarbiausia – nepalikti jo tyloje.

Daša laikė Sašą ant rankų, bučiavo į viršugalvį, ašaros krito ant jo plaukų. – Mes jam parodysime šį pasaulį. Būtinai. Pirmosios savaitės su aparatais buvo kankinančios. Jis išsigando garsų – šaldytuvo, vėjo, jos balso. Kiekvieną dieną viskas iš naujo. Bet ji nepasidavė. Atsisėsdavo prieš jį ir kartojo: – Labas, Sašytė. Tai mama. Aš tave myliu. Ir štai vieną dieną, po mėnesio, jis pasuko galvą. Jo akys rado ją. Ir pirmą kartą – nusišypsojo. Daša užsidengė burną delnais. – Jis išgirdo… – sušnabždėjo ji. Nuo to laiko Saša daugiau nebeslepia veido. Jis tiesiog nebebijo pasaulio. Nes dabar šis pasaulis kalba su juo – meilės balsu.