Būdama dvidešimt aštuonerių, Katherine, veterinarijos gydytoja, jau seniai atsisakiusi paklusti turtingos šeimos jai primestiems visuomenės lūkesčiams, dalyvavo artimo draugo laidotuvėse. Vaikščiodama po kapines ji atsitiktinai pastebėjo seną antkapį. Jame buvo iškaltas jos pavardė, vardas „Katherine“ ir visiškai tiksli jos gimimo data, tačiau mirties data buvo vos trimis dienomis vėlesnė. Apstulbusi ji nedelsdama nuvažiavo į tėvo įmonės būstinę ir įsiveržusi į valdybos posėdį pareikalavo paaiškinimo. Nenoriai tėvas atskleidė paslaptį, kurią šeima saugojo beveik tris dešimtmečius: Katherine gimė dvynė, o jos sesuo Joanne tragiškai mirė praėjus vos trims dienoms po gimimo.
Norėdama sužinoti visą tiesą, Katherine pareikalavo atsakymų ir iš motinos. Apsipylusi ašaromis ši prisipažino, kad po kūdikio netekties ją apėmė toks gilus sielvartas, jog ji pradėjo likusią gyvą dukrą netyčia vadinti mirusios dvynės vardu. Laikui bėgant tėvai oficialiai pakeitė jos vardą į Katherine, taip tarsi ištrindami jos pirminę tapatybę. Ieškodama dar daugiau atsakymų, Katherine vėliau apieškojo motinos sandėliuką ir aptiko paslėptą dėžę su senais laiškais bei planais. Juose motina dar iki Joanne mirties buvo kruopščiai suplanavusi visą jos ateitį – griežtą gyvenimo scenarijų, kuriame buvo fortepijono pamokos, etiketo kursai ir aukštuomenės įsipareigojimai. Būtent visa tai Katherine vaikystėje buvo primygtinai verčiama daryti.
Supratusi, kad tėvai daugelį metų mėgino priversti ją gyventi gyvenimą, kuris iš pradžių buvo numatytas mirusiai seseriai, Katherine stojo prieš juos su rastais laiškais rankose. Galiausiai abu palūžo ir pripažino savo klaidą. Jie suvokė, kad neišgydytas sielvartas neleido jiems matyti, kokia iš tikrųjų buvo jų išgyvenusi dukra. Tėvai pažadėjo gerbti jos savarankiškumą, palaikyti veterinarės karjerą ir daugiau niekada neversti jos pritapti prie jų aukštuomenės pasaulio.
Nors tiesa apie jos vardą buvo skaudi, Katherine nusprendė jo nekeisti. Ji suprato, kad per dvidešimt aštuonerius metus būtent šiuo vardu pati susikūrė savą, stiprią ir pasididžiavimo vertą veterinarijos gydytojos tapatybę. Sugrįžusi prie sesers kapo ji paliko mažą atminimo dovanėlę, su meile pagerbė savo dvynę ir pagaliau iki galo priėmė savo pačios gyvenimą bei pasirinkimus, kurie nuo šiol priklausė tik jai.