Po staigios dukrytės Avos netekties dėl meningito, Greisė trejus metus praleido dvasinio sąstingio būsenoje; jos traumą ženklino „tuščia siena“ atmintyje ten, kur turėjo būti paskutinis atsisveikinimas. Norėdami pabėgti nuo dusinančių sielvarto prisiminimų, Greisė ir jos vyras Džonas kartu su išgyvenusia dvyne dukra Lili persikėlė į naują miestą, kad pradėtų viską iš pradžių. Tačiau jų trapi ramybė sudužo pirmąją Lili mokslo metų dieną, kai mokytoja netyčia pasveikino Greisę su tuo, kaip puikiai sekasi „abiems“ dukroms. Ši paprasta pastaba nuvedė Greisę į klasę, kurioje ji išvydo Belą – vaiką, kuris buvo tikslus veidrodinis atspindys dukros, kurią ji palaidojo prieš kelerius metus.
Belos vaizdas sukėlė Greisei fizinį išsekimą, nes ji įsitikino, kad šis vaikas iš tikrųjų yra Ava. Nepaisant švelnių Džono tikinimų, kad Greisės prisiminimus apie laidotuves aptemdė stiprūs vaistai ir trauma, moteris negalėjo suderinti neįtikėtino Belos ir Lili fizinio panašumo su realybe. Situacija privertė įvykti sudėtingą akistatą su Belos tėvais, Danieliumi ir Suzana, kurie į Greisės netekties istoriją reagavo gynybiškai, bet su užuojauta. Siekiant išspręsti šį reikalą ir neleisti Greisei toliau grimzti į savidestrukciją, Džonas ir Belos tėvai sutiko atlikti lemiamą DNR testą, kad suteiktų ramybę, kurios vien logika pasiūlyti negalėjo.
Šešios dienos laukiant rezultatų Greisei buvo kankinančių abejonių savimi laikotarpis, per kurį ji kvestionavo savo motiniško instinkto patikimumą. Kai vokas galiausiai buvo gautas, rezultatai buvo neginčijami: Bela nebuvo Ava. Neigiamas atsakymas sukėlė dvi valandas trukusį ašarų protrūkį – ne tik dėl nusivylimo antrą kartą praradus Avą, bet ir dėl didžiulio palengvėjimo pagaliau turint kietą, neginčijamą faktą, galintį užbaigti jos sielvartą. Testas patvirtino, kad Bela buvo tiesiog biologinis atsitiktinumas – svetimas žmogus, kuriam teko vaiduoklio veidas.
Šis mokslinis patvirtinimas tapo tuo „sudie“, kuris iš Greisės buvo atimtas prieš trejus metus laidotuvių rūke. Pamačiusi raštišką įrodymą, Greisė galėjo nutraukti prarasto vaiko paieškas kiekvienoje minioje ir pagaliau priimti netekties galutinumą. Belos atradimas, užuot buvęs šiurpia paslaptimi ar antgamtiniu sugrįžimu, tapo psichologiniu katalizatoriumi, leidusiu Greisei išgyventi savo traumą. Ji suprato, kad jos protas ieškojo būdo užpildyti dukros paliktą tuštumą, o DNR testas tapo paskutiniu inkaru, kurio jai reikėjo, kad liktų tvirtai stovėti ant žemės realybėje.
Po savaitės Greisė stovėjo prie mokyklos vartų ir stebėjo kartu žaidžiančias Lili ir Belą; jų identiškos garbanos ir sutampantis juokas nebebuvo skausmo šaltinis. Dvi mergaitės greitai tapo draugėmis, nežinodamos apie sunkią emocinę naštą, kurią joms beveik užkrovė jų panašumas. Stebėdama, kaip jos dingsta mokyklos pastate, Greisė pajuto, kaip „akmuo jos krūtinėje“ pagaliau pasitraukia. Ji susitaikė su mintimi, kad nors ir neatgavo dukros, ji įgijo reikiamą aiškumą judėti pirmyn – žinodama, kad gijimas kartais reikalauja susidurti su neįmanomiausiomis viltimis, kol galiausiai jas gali paleisti.