Keturiasdešimt penktas aukštas. Po kojomis miesto šviesos švyti tarsi išlydytas auksas, liejasi gatvėmis. Gyvenimas verda kažkur toli apačioje, o čia, tamsaus medžio ir šalto metalo kabinete, tvyro tyla. Valdžios tyla. Tyla, kuri spaudžia krūtinę. Aleksandras stovėjo prie lango, rankas įkišęs į kišenes. Jo žvilgsnyje atsispindėjo viskas: dangus, aukštuminių pastatų stogai ir dvidešimt metų kelio – sunkaus, iškentėto, negailestingo. Jis pasiekė viską: milijonus, verslą Europos rinkos viršūnėje, apartamentus viršutiniame aukšte su vaizdu į sostinę, statusą. Ir – nuotaką. Sofiją. Idealią, blizgančią, šaltą.

Jų santykiai? Pastatymas. Sėkmingo gyvenimo dekoracijos. Nuotraukos, priėmimai, blizgesys ir tuštuma. Jausmas, tarsi jis gyventų savo likimo kopija, seniai kažkieno parašyta. Ir staiga – skambutis. Asmeninis. Garsas, kurį girdėjo tik trys žmonės jo gyvenime.

Ekrane – vardas: Markas Legrandas (Mark Legrand). Aleksandras jo nematė penkiolika metų. Nuo tų pačių mokyklos laikų. — Aleksai! Čia Markas! — sprogo ragelyje balsas, šiltas, tikras. — Mes organizuojame abiturientų susitikimą. Dvidešimt metų, gali įsivaizduoti? Ar atvažiuosi? Ir kažkas sudrebėjo Aleksandro viduje – ilgesys, užmirštas gyvumas, prisiminimas apie tuos, kurie pažino jį tikrą. Apie tai, kaip jie svajojo, klydo, juokėsi. Ir – apie ją. Elizą. Jų bendrą meilę, protingą, tylią, šlubčiojančią. Kurios niekas nematė jau daug metų.

Pokalbis truko dešimt minučių. Markas papasakojo, kad Anika, jų tyli klasės draugė, tapo penkių vaikų motina ir kepa geriausius pyragus apylinkėje. O štai apie Elizą niekas nieko nežino. „Dingo“, — atsiduso Markas. Aleksandras padėjo ragelį ir pirmą kartą per daug mėnesių pajuto norą. Tikrą. Grįžti ten, kur jis buvo gyvas. Jis nusprendė pasiimti su savimi Sofiją – tegul pamato, su kuo jis dabar. Smulkmeniška, bet įprasta. Tačiau realybė visada griauna pigias dekoracijas.

Jis atidarė duris savo raktu – ir iš karto pamatė svetimus vyriškus sportbačius, pigius ir garsius. Širdį persmelkė – ne pavydas, o nusivylimas. Juokas miegamajame nuėmė visus klausimus. Sofija – ant baltų paklodžių – jaunuolio glėbyje. Ji cypė pasiteisinimais. Vaikinas drebėjo. Aleksandras tik nusijuokė. Dusliai. Pavargusiai. — Jis tave privertė? — paklausė jis lediniu balsu. — Grasino nepadėti patiktuko? Šaltis. Tuštuma. Staigi, aiški pabaiga.

Jis išėjo – be riksmų. Vienas prisilietimas – ir jos kortelė atjungta. Jis sėdo į mašiną ir nuvažiavo – bet kur, kad tik šalin. Pirmas restoranas kelyje – „Imperial“. Prabanga, šviesa, padavėjai su idealiomis šypsenomis. — Viskio. Dvigubo. Ir butelį. Jis gėrė ilgai. Mechaniškai. Paskui, svirduliuodamas, nuėjo į tualetą. Ir pasuko į tarnybos koridorių. Ir pamatė – pažeminimą.

Du padavėjai juokėsi iš moters su darbo chalatu. Šlubčiojančios. Plaunančios grindis, pasilenkusios. Jų pašaipos buvo šlykščios, garsios. Aleksandras staiga pajuto – kažkas nubudo. Ne įniršis. Sąžinė. Jis priėjo. — Užsičiaupkite, — pasakė jis. — Arba rytoj plausite grindis stotyje. Jie sudrebėjo. Nutilo. Jis atsisuko į moterį, kad padėtų jai pakelti kibirą. Ji pakėlė akis. Ir pasaulis sustojo. Gilios pilkos akys. Pavargusios. Pažįstamos. — Eliza?.. — iškvėpė jis. Ji atšoko, tarsi norėdama išnykti. Bet jis jau laikė ją už rankos – švelniai. — Patiekite dviem prie mano stalo, — įsakė jis padavėjui. — Ir greitai. Jis nusivedė ją į salę.

Ji sėdėjo priešais, maža, išsigandusi, bet vis ta pati. Smuikininkas grojo kažką liūdno. — Nusiimk skarelę, — tyliai pasakė jis. Ji paklausė. Plaukai krito ant pečių, veidas – pavargęs, išvargintas, bet gražus. Tikras. — Tu nepasikeitei, — sušnabždėjo jis. — Aš pasikeičiau pernelyg stipriai, — karčiai pasakė ji. Ir papasakojo. Studijos architektūros mokykloje. Talentas. Svajonės. Pirmieji projektai. Ir – šlubčiojimas. Klientai, kurie žiūrėjo su panieka. Turtingas užsakovas, pasakęs: „Invalidas negali kalbėti apie harmoniją.“ Karjera sugriuvo.

Meilė? Vyras, kuris ją pažemino vakarėlyje, pavadinęs „kreivakojė“. Ji dino iš visų gyvenimo. Tapo valytoja – kad niekas nematytų. Kad būtų nematoma.

— Kodėl nesidarei operacijos? — paklausė jis. — Brangu. Tik Vokietija. Aš neturiu tokių pinigų. Aleksandras klausėsi. Ir suprato: ją sulaužė pasaulis. Pasaulis, kurį jis pats taip ilgai laikė norma. Ir jis priėmė sprendimą. — Važiuojam, — pasakė jis. — Kur? — Pas mane.

Po keturiasdešimties minučių ji stovėjo jo prabangiame bute, tarsi paukštis auksiniame narve. — Eliza… ištekėk už manęs. — Tu girtas, Aleksai… — Ne. Aš noriu išgelbėti mudu abu. Tu – gausi operaciją, naują gyvenimą, vardą, apsaugą. Aš – žmogų, kuriuo galiu pasitikėti. Mes gyvensime kaip draugai. Be spaudimo. Pradėsime iš naujo. Ji verkė. Bet sutiko.

Po mėnesio – abiturientų susitikimas. Aleksandras apmokėjo viską: salę, muziką, vakarienę. Visi buvo šokiruoti. Ir kai jis įėjo paskutinis, vesdamas po ranka moterį – salė sustingo.

Eliza. Su smaragdine suknele. Išdidžiai pakelta galva. Šlubčiojimas vos pastebimas – ji jau praėjo pirmąjį gydymo etapą. Akys – gyvos. Markas sušuko: — Eliza?! Aleksai, tu esi tikras seklys! Radai ir slėpei! Juokas. Džiaugsmas. Plojimai. O vėliau ji sutiko tuos pačius padavėjus koridoriuje. — Madam, ar jums padėti? — sumurmėjo jie, ją atpažinę. — Ne, dėkoju, — ramiai atsakė ji. Ir praėjo pro šalį. Be piktdžiugos. Tiesiog stipri.

Tą vakarą, grįždama namo, ji sustojo prie panoraminio lango ir pasakė: — Aleksai… mes būsime tėvai. Jų sąjunga prasidėjo kaip sandoris. Bet tapo – stebuklu.