Visas kaimas manė, kad močiutė Nadia po vyro mirties išsikraustė iš proto. Penkiasdešimt metų jie buvo neišskiriami, o kai ji liko viena tuščiuose namuose, sielvartas, regis, ją palaužė. Šokas ištiko tą akimirką, kai aštuoniasdešimtmetė senolė paėmė į rankas kastuvą ir vidury kiemo pradėjo kasti milžinišką duobę. Ji kasė dieną ir naktį, išsekusi, bet ryžtinga, o kaimynai tik užjaučiamai kraipė galvas dėl jos tariamos beprotybės.
Į aplinkinių klausimus močiutė atsakinėjo trumpai: vyras prieš mirtį jai liepė kasti tiksliai sklypo viduryje. Niekas ja netikėjo, o bizariška situacija kulminaciją pasiekė atvykus policijai, kurią iškvietė susirūpinę kaimynai. Tačiau būtent tą akimirką kastuvas atsitrenkė į kietą medinį daiktą. Po žemės sluoksniu pasirodė sena skrynia, o susirinkusieji su siaubu akyse stebėjo, kaip atsikelia jos dangtis.
Skrynios viduje gulėjo žmogaus palaikai ir senas medalionas. Močiutė Nadia iškart atpažino savo sūnaus, kuris prieš daugybę metų paslaptingai dingo, papuošalą. Visas kaimas ir ji pati dešimtmečius manė, kad berniukas pabėgo iš namų arba pasiklydo. Tiesa, kurią tėvas metams bėgant slėpė giliai žemėje ir savo sąžinėje, buvo kur kas tamsesnė ir skausmingesnė.
Paaiškėjo, kad sūnus tąkart per nelaimingą atsitikimą nuskendo upėje. Tėvas, paralyžiuotas baimės ir kaltės jausmo, nesugebėjo žmonai pasakyti tiesos. Vietoj to jis slapta palaidojo sūnų savo kieme ir visiems sumelavo, kad po ginčo jį išvarė. Jis leido savo žmonai kankintis puoselėjant viltį apie jo sugrįžimą vien tam, kad nuslėptų tragišką nelaimę, kurios nepajėgė sau atleisti. Tik mirties patale jis rado drąsos nusiųsti ją ieškoti tiesos.
Kai paslaptis pagaliau iškilo į šviesą, kaimynų pašaipas pakeitė sustingusi tyla ir užuojauta. Močiutė Nadia kasė nebe kaip pamišėlė, o kaip motina, ieškanti ramybės savo vaikui. Sūnaus palaikai galiausiai buvo oriai perlaidoti kapinėse. Senoji moteris pagaliau rado ramybę sieloje, nes žinojo, kad po penkiasdešimties metų melo ir nežinios jos šeima simboliškai vėl kartu.