Tai įvyko pačią įprasčiausią pavasario dieną.

Mažasis Artiomas žaidė kieme – stumdė mašinėlę dulkėtu takeliu, gaudė saulės atspindžius. Mama ruošė pietus, tėvas tvarkė seną „Žigulį“ garaže.

Ir niekas nepastebėjo, kaip vaikas dingo.

Dingo – tarsi ištirpo ore.

Neišversta informacija:

Išsami informacija, žaidimai visai šeimai, šuo, šuo, šuo.

Kaimas ieškojo visi: policija, savanoriai, kinologai, net kariškiai šukavo mišką. Seni sandėliai, šuliniai, raguvos.

Nieko.

Nei žaislo, nei drabužių, nei pėdsako.

Versijų buvo dešimtys – nuo pagrobimo iki mistikos. Tėvai netikėjo mirtimi.

Viltis blėso, bet nemirė.

Neišversta informacija:

Išsami informacija, žaidimai visai šeimai, šuo, šunys, šuo.

Aleksejus, tėvas, paseno. Veidas sudžiūvo, žvilgsnis tapo sunkus, kaip švinas.

Jis daugiau nebesijuokė, beveik nekalbėjo.

Bet kiekvieną dieną ieškojo.

Vienas.

Važinėjo po šalį, tikrino skambučius, užuominas, liudininkų pasakojimus. Viskas veltui.

O paskui – atsitiktinumas.

Jis ėjo pro kaimyno kiemą. To paties kaimyno – Nikolajaus. Uždaro, nepastebimo, su nuolat urzgiančiu šunimi už tvoros.

Šuns nebuvo mėnesį. Būda tuščia.

Ir staiga Aleksejus sustojo. Kažkas viduje – ne protas, ne logika – tiesiog pastūmėjo.

Jis priėjo arčiau.

Pažvelgė po būda.

Ir sustingo iš šalčio.

Ten buvo landa.

Kruopščiai užmaskuota, vedanti po žeme.

Sustojusia širdimi Aleksejus įlindo vidun. Siauras tunelis, drėgmės ir žemės kvapas. Po kelių metrų – maža kambarėlis. Čiužinys, skardinis dubuo, vaikiški batai.

Ir sąsiuvinis.

Ant viršelio – vaikiška ranka, kreivai ir netolygiai:

„Tai mano namai. Nesakykite jam, kad aš čia.“

Širdis ėmė plakti kaip kūjis. Aleksejus atidarė sąsiuvinį.

Pirmosios eilutės buvo naivios:

„Aš bijau. Jis pasakė, kad mama bloga. Kad dabar aš jo sūnus.“

Toliau – baisiau.

Taisyklės. Baudos. Piešiniai – vis tamsesni, vis labiau beviltiški.

Aleksejus išėjo į lauką ir iškvietė policiją.

Kai po Nikolajaus namu atvėrė visą tunelį, rado kelis kambarius.

Ir viename iš jų – Artiomą.

Gyvą.

Bet svetimą.

Jis nepažino tėvo. Nekalbėjo. Neverkė.

Tik sėdėjo kampe ir po nosimi šnabždėjo taisykles.

Aleksejus ateidavo kiekvieną dieną.

Sėdėjo šalia.

Neuždavinėjo klausimų. Tiesiog skaitė pasakas. Atnešė saldainių – tų pačių, karamelinių, iš vaikystės.

Mėnesiais – tyla.

Ir staiga vieną dieną, kai Aleksejus užsnūdo krėsle, Artiomas atsargiai uždėjo ranką jam ant peties.

Ir neatitraukė.

Po savaitės ištarė pirmąjį žodį:

– Tėti.

Nikolajus pasirodė esąs ne atsitiktinis monstras.

Jis viską ruošė iš anksto. Stebėjo. Laukė momento, kai vaikas liks vienas. Šuo buvo dresuotas – neloti. Viskas buvo apskaičiuota.

Jis privertė Artiomą patikėti, kad tėvai jį paliko.

Kad dabar jis turi „naują šeimą“.

Jis jam įteigė melą – ir už kiekvieną prisiminimą apie namus baudė.

Kai Nikolajus per apklausą pagaliau prabilo, jo žodžiai nudegino orą:

– Jis buvo ypatingas. Tylus. Paklusnus. Maniau, jis jus pamirš. Maniau, taps mano.

Aleksejus neatėjo į teismą.

Jis nenorėjo matyti to žmogaus.

Viskas, kas turėjo prasmę – tai sūnus.

Motina nepažino Artiomo iš karto.

Jis paaugo, bet akys… akys buvo suaugusios.

Namuose atliko remontą – pašalino senus daiktus, perdažė sienas. Norėjo pradėti iš naujo.

Vieną dieną, sėdėdamas ant sūpynių, berniukas pažvelgė į dangų ir tyliai pasakė:

– O aš maniau, jūs pamiršote.

Aleksejus jį apkabino.

– Niekada, sūnau. Mes tavęs ieškojome visus tuos penkerius metus. Ir būsime šalia tiek, kiek reikės.

Ir tada Artiomas pirmą kartą nusišypsojo. Silpnai. Bet iš tikrųjų.

Praėjo pusmetis. Artiomas pradėjo eiti į mokyklą.

Kol kas su korepetitoriumi, paskui pats.

Jis nesijuokė, nežaidė, bet daug piešė.

Beveik visada – tą patį namą be langų, po žeme.

Paskui šalia ėmė atsirasti žmogus.

Iš pradžių šešėlyje. Paskui – su veidu.

– Tai tu, – pasakė Artiomas vieną kartą. – Tu ištraukei mane iš duobės.

Namuose atsirado šuo – šuniukas vardu Būsia.

Iš pradžių Artiomas jos bijojo.

O paskui vieną kartą ji įlipo pas jį į lovą ir tiesiog užmigo šalia.

Tada jis pravirko. Tyliai, be garso.

– Aš namie… amžinai?

– Amžinai, sūnau, – atsakė Aleksejus.

Artiomas užaugo ir tapo vaikų psichologu.

Jis niekada nepasakojo savo istorijos.

Bet pas jį ėjo vaikai, kurie patyrė baimę, smurtą, vienatvę.

Jis mokėjo girdėti tylą.

Nes kadaise pats joje gyveno.

Ir dabar – padėjo kitiems iš jos ištrūkti.