Prisėdusi prie virtuvės stalo, uošvė pagaliau paaiškino, kodėl taip ilgai nesirodė, ir įteikė voką, kurį Merė buvo paruošusi dar prieš gimdymą. Moteris papasakojo apie skaudžius dukters vaikystės išgyvenimus, susijusius su jos tėvo mirtimi. Ji atskleidė, kad vaikystėje patirtas sielvartas ir klaidingas aplinkinių požiūris į jos gedulą ilgainiui Merės širdyje pasėjo giliai įsišaknijusias baimes. Ranka rašytame laiške Merė aiškiai prašė vyro jokiu būdu nekaltinti savęs dėl to, kas nutiko gimdymo metu. Ji taip pat troško, kad jųdviejų dukrelės augtų žinodamos, jog mama jų laukė ir mylėjo visa širdimi dar prieš joms ateinant į pasaulį.
Laiško žodžiai atskleidė, kaip stipriai Merė pasitikėjo savo vyru. Ji norėjo, kad jis suprastų, jog gimdymo metu priimtą sprendimą lydėjo visiškas pasitikėjimas juo. Perskaitęs žmonos paliktą žinią, vyras paklausė uošvės, kodėl ši tris mėnesius laikėsi nuošalyje. Jis priminė, kad naujagimėms dvynėms nepaprastai svarbu turėti šalia močiutę, ypač dabar, kai jos niekada nebegalės pažinti savo mamos. Moteris pripažino, kad buvo atsiribojusi nuo šeimos, ir paprašė leidimo nueiti į vaikų kambarį bei palaikyti ant rankų vieną iš anūkėlių.
Nuo tos dienos močiutė pradėjo lankytis kasdien. Ji ne tik padėdavo prižiūrėti mažyles, bet ir pamažu tapo neatsiejama jų kasdienybės dalimi. Moteris plaudavo pieno buteliukus, mokėsi laikytis dvynių maitinimo grafiko ir padėdavo jas užmigdyti. Kaskart atvykdama ji atsinešdavo senų šeimos nuotraukų albumų, kuriuose buvo įamžintos laimingos Merės vaikystės akimirkos. Vienose nuotraukose maža Merė sėdėjo tėčiui ant pečių, kitose šypsojosi su spalvinga gimtadienio kepurėle ant galvos.
Po šių atvirų ir daug ką paaiškinusių pokalbių vyras iš ligoninės parsinešto krepšio ištraukė Merės megztinį. Jis atsargiai jį sulankstė ir padėjo kartu su šeimos nuotraukų albumu ant lentynos šalia dvynių lovelių. Nuo tada tėvas įprato kasdien kalbėtis su dukrelėmis apie jų mamą, pasakoti apie ją net maitindamas mažyles ar ruošdamas jas nakties miegui. O nuolat šalia esanti močiutė padėjo jam įveikti kasdienius sunkumus ir pasirūpinti, kad mergaitės augtų apsuptos artimųjų meilės bei prisiminimų apie moterį, kuri joms padovanojo gyvybę.