Iš vieno albumo Danielius išėmė universiteto baigimo šventėje darytą nuotrauką, atsargiai ištraukdamas ją iš skaidrios plastikinės įmautės. Fotografiją jis padėjo į viršutinį miegamojo komodos stalčių. Kitoje jos pusėje mėlynu rašalu buvo užrašyti keli ranka rašyti žodžiai. Be to, Danielius paėmė išmanųjį telefoną ir atidarė seną skaitmeninį susirašinėjimą tarp Adamo ir sandėlio darbuotojo, vardu Markusas. Šios žinutės buvo išsiųstos prieš vienuolika metų. Kartu jis parodė ir perlenktą popierinį atviruką su ranka užrašytu tekstu.
Telefono ekrane matomas susirašinėjimas atskleidė prieš vienuolika metų siųstas žinutes, susijusias su įvairiais darbo reikalais. Tačiau ypatingą reikšmę turėjo senas popierinis atvirukas, kuris buvo išsaugotas net per keturis skirtingus persikraustymus. Ant jo mėlynu rašikliu buvo parašyta: „Neleisk kvailiams spręsti, kiek esi vertas.“ Peržiūrint šiuos prisiminimus, popieriniai dokumentai buvo išdėlioti greta išmaniojo telefono, kurio ekrane buvo atvertas senasis susirašinėjimas. Taip vienoje vietoje atsidūrė prieš daugelį metų parašyti žodžiai, išsaugotos žinutės ir materialūs praeities liudijimai.
Baigus atidžiai apžiūrėti šiuos daiktus, universiteto baigimo šventės fotografija buvo atsargiai įdėta atgal į savo skaidrią plastikinę įmautę įrištame albume. Pats albumas sugrįžo į apatinį medinės spintos skyrių, kur buvo laikomas šalia vestuvinių nuotraukų albumų ir aplankų su senais popieriniais dokumentais. Visi prisiminimai vėl atsidūrė savo įprastose vietose, kruopščiai sudėti ir apsaugoti nuo sugadinimo.
Per kelias ateinančias savaites nuotraukų albumas taip ir liko apatinėje medinės spintos dalyje, niekam jo daugiau neperkeliant. Įrišto albumo puslapiuose ir toliau buvo saugoma universiteto baigimo šventės fotografija, vestuvių nuotraukos bei popieriniai užrašai, sudėti į skaidrias apsaugines įmautes. Greta gulėjo aplankai su senais šeimos dokumentais – tylūs praeities liudininkai, išsaugoję svarbias akimirkas ir žodžius, kurių reikšmė neišblėso net praėjus daugybei metų.